Šie vulgarūs komentarai susilaukė tam tikrų sluoksnių palaikymo: rugsėjo 10 dienos CNN apklausoje D.Trumpą palaikė net 32 proc. apklaustųjų, o 41 proc. save vadinančiųjų respublikonais manė, kad jis bus jų partijos kandidatas rinkimuose.
Tyrimų kompanijos „Gallup Polls“ apklausos leidžia daryti panašias išvadas: D.Trumpo populiarumas tarp respublikonų rugsėjo pradžioje kilo. Kiti du populiarūs respublikonų kandidatai Benas Carsonas ir Carly Fiorina irgi mėgsta pabrėžti, kad jie nėra Vašingtono privilegijuotieji (angl. „insiders“).
Bernie Sandersas, kuris ruošiasi kautis su Hillary Clinton dėl demokratų partijos kandidato į prezidento postą, savo internetiniame puslapyje atvirai rašo apie didžiulę turtinę atskirtį tarp turtuolių ir vargšų (0,1 proc. turtingiausiųjų turi daugiau turto nei likusieji 90 proc.) ir ragina keisti visą politinę sistemą. Jo kalbos pritraukia tūkstantines minias, o rugsėjo 10 dienos Quinnipiac universiteto apklausa rodo, kad B.Sandersas net pirmauja prieš H.Clinton Naujajame Hampšyre ir Ajovoje, svarbiose valstijose pirminiams rinkimams demokratų partijoje.
Kas tai — trumpalaikė populizmo bangelė, kuri nuslūgs, kai tik baigsis kova dėl kandidato posto abiejose partijose (respublikonai ir demokratai išrinks po vieną kandidatą prezidentiniams rinkimams) ar ilgalaikis politinis reiškinys? Žinomas politikos komentatorius Larry Sabato šį reiškinį apibūdino kaip „populistinį sukilimą“ prieš susipriešinimą dvipartinėje politinėje sistemoje, kurioje žmonėms jau yra iki gyvo kaulo įkyrėję politikai „magnetofonai“ (angl. „human tape recorders“) kartojantys padėjėjų paruoštus tekstus.
Rinkėjai nori skaidrumo, jie nori prezidentu išrinkti žmogų, o ne mašiną. Reaguodami į šį „populistinį sukilimą“, politikai neriasi iš kailio norėdami pasirodyti tikresni, žmogiškesni rinkėjams.
Rinkėjai nori skaidrumo, jie nori prezidentu išrinkti žmogų, o ne mašiną. Reaguodami į šį „populistinį sukilimą“, politikai neriasi iš kailio norėdami pasirodyti tikresni, žmogiškesni rinkėjams. Todėl ir Joe Bidenas, kuris dažnai nesuvaldo liežuvio, bet sukuria nuoširdaus politiko įspūdį, svarsto, ar nevertėtų rungtis su H.Clinton – juk jai lyg ir trūksta „tikrumo“ demokratų partijos išankstiniuose rinkimuose.
Tie „tikrumas“ ir „nuoširdumas“ matuojami nuomonių apklausose. Pavyzdžiui, NBC News/Marist rugpjūčio 26 – rugsėjo 2 dienomis atliktos apklausos Naujajame Hampšyre rodo, kad B.Sanders ir J.Bidenas pralenkia H. Clinton savo „sąžiningumu“ ir „empatija“. Nors pastaroji yra pripažįstama kaip stipresnė lyderė ir labiau tinkama tarptautinių krizių sprendimui.
L.Sabato ir kiti komentatoriai šį „populistinį sukilimą“ analizuoja kaip vietinį JAV reiškinį, tačiau panašu, kad globali „like“ kultūra įsiveržė ir į politinę erdvę. Šioje kultūroje labai didelį vaidmenį atlieka pasekėjai („followers“), peržiūros („views“) ir, žinoma, „potraukiai“ („likes“). Daugumą valdo emocijos, trumpos, tiesios žinutės, na, ir vaizdai. Laiko analizei nelieka. Tačiau ši kultūra turi ir teigiamų dalykų: žmonės gali lengvai gauti informaciją apie kandidatus ir turi galimybę anonimiškai reikšti savo nuomonę apie juos.
Daugumą valdo emocijos, trumpos, tiesios žinutės, na, ir vaizdai. Laiko analizei nelieka. Tačiau ši kultūra turi ir teigiamų dalykų: žmonės gali lengvai gauti informaciją apie kandidatus ir turi galimybę anonimiškai reikšti savo nuomonę apie juos.
„Like“ kultūros įtaka JAV politikai nėra naujas reiškinys. Internetu ir feisbuku puikiai pasinaudojo B.Obamos rinkimų kampanija dar 2008-aisiais, surinkusi daugybę nedidelių sumų iš entuziastingų pasekėjų, o ne kelių turtuolių, kaip darė tradiciniai politikai (tokie kaip Hillary Clinton). Šioje kultūroje subrendusi „generation Like“ („like“ karta) neturi laiko gilintis į sudėtingas ekonomines ir politines realijas, todėl supaprastintos tiesos, tokios kaip D.Trumpo „Make America Great Again“ („atkurkime Amerikos didybę“) ar B.Sanders kova prieš turtinę atskirtį sužavi ir jaunus žmones.
Be „like“ kultūros, kiti svarbūs veiksniai – ekonominiai rodikliai, tautinių mažumų, ypač ispanakalbių dalyvavimas rinkimuose, taip pat ir kiti įvykiai pasaulyje nulems, kas laimės rinkimus JAV kitais metais.
Dar gerokai iki rinkimų atliktos apklausos laimėtojo įspėti nepadės. Tačiau jos parodė, kad būtina reaguoti į rinkėjų emocijas. Akivaizdu, kad storžieviška D.Trumpo retorika, ypač apie moteris ir imigrantus, peržengia padorumo ribas ir skirta nusivylusiems politika bei liberaliais pokyčiais. Oponentai respublikonų partijoje mėgina švelniai pabarti jį, tačiau tai tik dar labiau įkaitina D.Trumpo pasekėjų aistras.
Pasak Marcuso Wagnerio, kuris tyrinėjo jausmų įtaką rinkėjams 2010-aisiais Didžiojoje Britanijoje, pyktis ir baimė – tai dvi pagrindinės neigiamos emocijos, kurios veikia rinkėjų elgesį. Tačiau netgi pikti rinkėjai nepraranda proto ir balsuodami atidžiai įvertina savo pasirinkimą. Turbūt net ir šiandieniniai D.Trumpo pasekėjai per artimiausius rinkimus elgsis panašiai, rinkdami respublikonų partijos kandidatą. O jiems rinktis tikrai yra iš ko.
