Niekaip negalima jos pamiršti ar ignoruoti, o ir, matyt, nereikėtų. Daug visko yra susiję su tuo, ką ši valstybė darys. Tačiau yra labai mažai būdų kaip nors paveikti, kas vyksta „ten“, todėl vertėtų pradėti nuo „čia“, ir visų pirma nuo ES.
Tuo labiau, kad šįkart pagrindą kalbėti apie santykius su Rusija suteikė ne kas kitas, o Europos Komisijos vadovas Jeanas-Claude’as Junckeris, prieš keletą dienų nusprendęs išsakyti savo revizionistinę poziciją. Jis kalbėjo apie „praktiškų santykių“ būtinybę, apie tai, jog su Rusija turi būti elgiamasi „padoriai“, nepasiduodant JAV politikos diktatui. Šis išsišokimas buvo sutiktas gana santūriai, nesukėlė jokių audringų reakcijų, nes visgi daugeliui turbūt akivaizdu: tikrai per anksti, tikrai visiškai netinkama kalbėti apie kažkokius teigiamus santykių pokyčius ir požiūrio į Rusiją pasikeitimus.
Paradoksalu, bet būtent dabartinė negatyvi situacija ir prasti ES ir Rusijos santykiai daug labiau nei bet kada iki šiol skatina tikėti, jog įmanoma turėti bendrą politiką Rusijos atžvilgiu.
Nežinia, kaip tą padorumą supranta Junckeris, tačiau jis pasirinko neminėti akis badančios tų geresnių santykių kliūties – ES sankcijų Rusijai. Šios buvo ir vis dar yra stebėtinas ES vieningumo ir drąsos apsireiškimas, kuris nebuvo vienkartinis, ir buvo pakartotas ir pavasarį, ir ankstyvą vasarą, kai sankcijos vėl buvo atnaujintos. Tai buvo sprendimai, nesukėlę itin didelių ginčų ir nesugeneravę skambių antraščių. Paradoksalu, bet būtent dabartinė negatyvi situacija ir prasti ES ir Rusijos santykiai daug labiau nei bet kada iki šiol skatina tikėti, jog įmanoma turėti bendrą politiką Rusijos atžvilgiu. Bet ar įmanoma išlaikyti tendenciją situacijai keičiantis į priešingą? O gal tik blogos situacijos leidžia ES turėti vieningą užsienio politiką?
Jau dabar karts nuo karto vienur ar kitur prisimenama, kad sankcijos Rusijai baigs galioti sausį. Žinoma, esant sąlygai, jog bus nuspręsta, kad Rusija pakankamai prisidėjo sustabdant karą Ukrainoje. Tiesa, pati sąlyga yra labai aptaki – ką Rusija turi padaryti: išvesti karius iš Donbaso? Leisti įvykti reformoms Ukrainoje? Sugrąžinti Krymą? Juo labiau, kad jau dabar aišku, kad Minsko susitarimai šiais metais įgyvendinti nebus. Tad neabejotinai turėsime naują progą, kai bus išbandomas ES vieningumas. Ir labai tikėtina, kad ta situacija neišvirs į diskusiją apie geresnius, pragmatiškesnius ar net padoresnius santykius su Rusija. Tad šis Junckerio pareiškimas tikrai ne vietoje.
Kita vertus, ši EK vadovo staigmena primena apie tai, kad nors santykiai blogi, tačiau idealioje situacijoje jie turėtų būti geri.
Kita vertus, ši EK vadovo staigmena primena apie tai, kad nors santykiai blogi, tačiau idealioje situacijoje jie turėtų būti geri. Ir dėl to, kad Rusija yra šalia, ir dėl to, kad ji didelė, ir dėl to, jog ryšių yra itin daug, pradedant ekonominiais, baigiant žmogiškaisiais, ir dėl to, kad visgi itin daug pasaulio ir regiono politikos klausimų, deja, neįmanoma išspręsti be jos. Net jei Rusija smarkiai perspaudžia demonstruodama savo didžiosios valstybės pajėgumus, nuvertinti ar neįvertinti jos savo svarstymuose ir diskusijose tikrai nederėtų, nes kitaip apie save ji primins dar garsiau ir dar įžūliau.
Ir čia klausimas ne apie tai, ko tam reikia. Pradinė sąlyga – Rusija turi tapti kitokia – yra aiški. Kaip tai gali ar negali įvykti, jau diskutuojame ir dar diskutuosime iki begalybės. Čia klausimas kitas – ar įvykus pasikeitimams ES galėtų būti ir vieninga, ir sumani, ir draugiška, bet kartu ir atsargi Rusijos atžvilgiu. Kitaip tariant – ar ji sugebėtų turėti bendrą užsienio politiką šios šalies atžvilgiu. Ar sugebėtų atitolti ir nebekartoti pažįstamos situacijos, kai Rusija veikia atskirai, bendradarbiaudama ir susitarinėdama su Vokietija, Prancūzija, Didžiąja Britanija, spausdama ar papirkinėdama skirtingas Vidurio ir Rytų Europos valstybes, globodama ir padėdama pietinėms. Į tai Junckeris, žinoma, nepateikė atsakymų. Nepasakė, kaip ES galėtų tapti iniciatyvesnė, ryžtingesnė ar solidaresnė.
Todėl belieka pripažinti – taip, ES gal ir privalės gerinti santykius su Rusija. Bet tikrai dar ne dabar. Ne tik Rusijai to nereikia, ką ji visaip demonstruoja, bet ir dėl to, kad ES aukščiausieji pareigūnai leidžia lengvabūdiškai ir skambiai švaistytis žodžiais, net nesusimąstydami, kaip ES galėtų kažką, ką jie siūlo, įgyvendinti.
Dovilė Jakniūnaitė yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė.
