Dovydas Pancerovas: 7 svarbūs dalykai apie Vyriausybės sunaikinto įrašo bylą

Trečiadienį teismas priėmė svarbų sprendimą, kuris ateityje gali turėti įtakos mūsų visų supratimui apie demokratiją, žodžio ir informacijos laisvę Lietuvoje. Vilniaus apygardos administracinis teismas nusprendė atmesti žurnalistų skundą dėl sunaikinto Vyriausybės pasitarimo garso įrašo. Kad ir kaip tai mus visus nustebino, siūlau nepamiršti esmės.
Dovydas Pancerovas
Dovydas Pancerovas / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

Šiame komentare surašiau 7 esminius epizodus apie sunaikinto garso įrašo istoriją ir teismo sprendimą. Prieš skaitydami šį tekstą privalote suprasti, kad esu šališkas – buvau vienas iš šešių žurnalistų, padavusių Vyriausybę į teismą.

1. Skandalas dėl duomenų

Ši istorija prasidėjo 2018-ųjų rugsėjį, kai Lietuvos žurnalistai buvo atkirsti nuo nemokamos prieigos prie Registrų centro duomenų apie įmones ir nekilnojamąjį turtą.

Svarbu suprasti, kad tų duomenų žurnalistams reikia atliekant savo kasdienį darbą, – asmeniniame gyvenime man šimtas metų tų nuobodžių popiergalių nereikia. Vieniems reporteriams duomenų reikia, kad informuotų visuomenę apie verslo rinką, o, pavyzdžiui, mums – tiriant politinę korupciją, pinigų plovimą, politikų ryšius su verslu.

Vieniems reporteriams tų duomenų reikia, kad informuotų visuomenę apie verslo rinką, o, pavyzdžiui, mums – tiriant politinę korupciją, pinigų plovimą, politikų ryšius su verslu.

Skandalingą padėtį bandė pataisyti susisiekimo ministras Rokas Masiulis, pasiūlęs laikiną duomenų teikimo tvarką. Užkulisiuose visi, – nuo premjero patarėjo Skirmanto Malinausko iki Lietuvos žurnalistų sąjungos, – buvo įsitikinę, jog problema bus išspręsta. Tačiau spalio 3-iąją Vyriausybės pasitarime premjeras Saulius Skvernelis atmetė laikinąją tvarką.

2. Vyriausybė sunaikino įrašą

Lietuvos žurnalistai bandė išsiaiškinti, kas nutiko tame spalio 3-iosios posėdyje? Kodėl premjeras atmetė laikinąją tvarką, kuri, regis, tenkino visas ginčo puses?

Būtent todėl labai svarbiu dalyku tapo Vyriausybės pasitarimo garso įrašas, – jame visi būtų išgirdę premjero poziciją, argumentus ir kodėl laikinoji tvarka buvo atmesta.

Žurnalistai iš skirtingų redakcijų ėmė prašyti garso įrašo, bet visų nuostabai premjeras S.Skvernelis priėmė politinį sprendimą neduoti garso įrašo.

Galiausiai, spalio 5-osios naktį, garso įrašas buvo sunaikintas.

3. Žurnalistai kreipėsi į teismą

Po tokio akibrokšto, žurnalistams liko du pasirinkimai: arba pamiršti incidentą, arba teisme ginti savo ir kitų piliečių teisę žinoti.

Šioje teksto vietoje noriu nuklysti į Jungtines Amerikos Valstijas. Prieš kelerius metus keliavau po visą šalį ir bendravau su tiriančiais žurnalistais iš skirtingų redakcijų. Tada aiškiai suvokiau, kad Lietuvos ir JAV žurnalistai visų pirma skiriasi ne savo profesiniais įgūdžiais, bet pasiryžimu kovoti už informaciją. Amerikiečiai turi gilų, per tradicijas įskiepytą suvokimą, kad negavęs visuomenei svarbios informacijos reporteris privalo kautis už ją bet kokia kaina.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Bobas Woodwardas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Bobas Woodwardas

1972-aisiais „The Washington Post“ reporteriai Bobas Woodwardas ir Carlas Bernsteinas dėl šio principo vos neatsidūrė kalėjime. Jie taip įnirtingai darė žurnalistinį tyrimą apie prezidento Richardo Nixono ir Votergeito įsilaužėlių ryšius, kad vienu metu pradėjo apklausinėti teismo prisiekusiuosius. Taip reporteriai peržengė ribą ir galėjo atsidurti už grotų. Juos išgelbėjo teisėjas Johnas Sirica, apsiribojęs viešu išgėdinimu ir pamoralizavimu.

Kodėl B.Woodwardas ir C.Bernsteinas taip pasielgė? Manau, ne todėl, kad norėjo pakenkti prezidentui Nixonui. Manau, jie visomis įmanomomis priemonėmis siekė įvykdyti savo profesinę užduotį – atskleisti visuomenei svarbią informaciją.

Mano supratimu, taip nutiko ir Lietuvoje dėl sunaikinto garso įrašo. Mes, grupė Lietuvos žurnalistų iš skirtingų redakcijų, kreipėmės į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Sunaikinusi garso įrašą, Vyriausybė visų pirma pažeidė konkrečių žurnalistų profesines teises, bet kartu – kiekvieno piliečio teisę žinoti apie Vyriausybėje vykstančias diskusijas ir sprendimų priėmimo procesą. Kad visuomenė turi teisę tai žinoti, parodė ir pati Vyriausybė – vėliau, jau po skandalo, pradėjo viešai transliuoti pasitarimus.

Pagrindinis mūsų argumentas teisme: Konstitucija ir įstatymai nedviprasmiškai nustato, kad mes (o kartu ir visuomenė) turėjome teisę gauti garso įrašą, o įrašą sunaikinus – toji teisė buvo pažeista.

Savo skunde taip pat nurodėme, jog garso įrašas yra labai svarbus bandant suprasti, kodėl premjeras S.Skvernelis atmetė informacijos laisvei palankų sprendimą. Juk padėtis nėra aiški iki šiol, o žurnalistai vis dar yra atkirsti nuo dalies duomenų.

Sunaikinusi garso įrašą, Vyriausybė visų pirma pažeidė konkrečių žurnalistų profesines teises, bet kartu – kiekvieno piliečio teisę žinoti apie Vyriausybėje vykstančias diskusijas ir sprendimų priėmimą.

4. Teisė žinoti

Svarbu pabrėžti: nors mes kreipiamės į teismą dėl pažeistų savo profesinių teisių, — tokia tvarka, reikia kreiptis dėl konkrečių pažeidimų, — bet mums svarbūs ir kiti pokyčiai.

Svarbu, kad politikai ir tarnautojai pagaliau pamatytų vieną iš esminių modernios demokratijos pamatų: visa ministerijose ir valstybės įstaigose saugoma informacija priklauso piliečiams, o ne tarnautojams; išskyrus retas išimtis, susijusias su neviešų asmenų duomenimis ir valstybės paslaptimis.

Mums visiems labai svarbu praplėsti viešumo ir skaidrumo ribas, nes tai stiprina demokratiją.

5. Teismas skundą atmetė

Trečiadienį Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė žurnalistų skundą.

Teismas nurodė, kad visuomenės žinojimui užtenka Vyriausybės pasitarimo protokolo – popieriaus, kuriame viso labo nurodyta, kas dalyvavo pasitarime. Esą visa kita yra „perteklinė informacija“. Teismo nuomone, piliečiams nėra jokio reikalo žinoti, ką jų išrinktas premjeras ir ministrai kalba apie valstybei svarbius sprendimus, mat pasitarimuose svarstomi tik preliminarūs klausimai.

6. Kilo pasipiktinimas

Švelniai tariant, toks teismo sprendimas nustebino. Tariant ne švelniai – kirto per kojas lyg autokratas kumščiu per stalviršį.

Ypač nustebino tai, kad, žiūrint iš mano taško, teismas rėmėsi ne įstatymų nuostatomis, bet labiau atliepė į lig šiol galiojusias kultūrines tradicijas: valdžia yra valdžia, ir valdžios atstovų pokalbiai už uždarų durų ne eilinių piliečių nosiai.

Socialiniuose tinkluose ir naujienų portaluose pasipylė kaltinimai teismui, įtarinėjimai ir sąmokslo teorijos. Prisiminta ir teisėjų korupcijos byla. Ir štai čia labai svarbu sustoti.

7. Nepamirškim demokratijos esmės

Pamenate: kreipdamiesi į teismą siekėme ne tik apginti savo pažeistas teises, bet ir praplėsti informacijos laisvės ribas, o kartu – stiprinti demokratiją. Svarbu nepamesti šių tikslų.

Jeigu siekiame stiprinti savo demokratiją, tai ir patys turime žaisti pagal demokratijos taisykles. Teismas priėmė sprendimą. Sprendimas – teisėtas. Taip, sprendimas nustebino, bet privalome gerbti teismą ir susilaikyti nuo neapgalvotų, emocingų pareiškimų; ypač tokiu sunkiu teismų sistemai laiku. Kodėl? Nes viešas taikymas į teismo reputaciją prasilenkia su siekiu stiprinti demokratiją ir valstybės sąrangą.

Nepritarimą teismo sprendimui galime parodyti skundu aukštesnės instancijos teismui. Tą ir padarysime artimiausiu metu.

Man atrodo, būtent taip pamažu ir sukursime aukštesnės kokybės demokratiją: laikydamiesi taisyklių, savo darbu, savo pastangomis, bet kartu — gerbdami kitų darbą ir kitų pastangas.

Šiaip jau, tai nėra labai sunku, tik reikia kantrybės, užsispyrimo ir nepamesti svarbiausio tikslo – stiprinti demokratiją mūsų visų valstybėje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais