Prieš ketverius metus, valstietiško Seimo kadencijos pradžioje, politikai bandė susikurti teisinius įrankius, kuriais galėtų nutildyti kritiką ir riboti žurnalistų darbą. Bemaž visi jų bandymai baigdavosi nesėkmėmis. Tuo laiku galėjo pasirodyti, kad šitoks veikimas nėra sistemingas – viso labo atsitiktinės, primityvios neišmanėlių avantiūros. Tačiau būsimi parlamento rinkimai parodys, ar iš tikrųjų Seimo valstiečiai tebuvo nuokrypis nuo įprastos politinės tėkmės, ar visgi jų pastangos pakeisti visuomenės informavimo taisykles yra dėsninga pradžia proceso, kurį matome kaimyninėse šalyse ir senosiose demokratijose. Baisu, kad tokios žodžio laisvės, kaip ją suvokiame dabar, regis, mažai kam bereikia.
Labiau patyrę ir išprusę skaitytojai galėtų prieštarauti – anokia čia naujiena, juk ir Senovės Romos laikais žmonės nusivildavo demokratija ir mesdavosi prie tironijos, o vėliau, kai tironas užknisdavo, nuversdavo jį ir vėl skelbdavo demokratiją. Antikines patirtis esame pamiršę, o ir šis procesas, manau, visai kitoks. Susidaro įspūdis, kad suinteresuoti politinės galios centrai naudojasi savo įtaka ir jėga, kad pakeistų pačią tiesos sampratą, o melą pakištų po žodžio laisvės apibrėžimu. Juk šiandien tiesa ne visuomet yra tikrovės atspindys. Tiesa vis dažniau tampa tikrovės interpretacija, kurių kiekvienas gali turėti begalę.
Juk šiandien tiesa ne visuomet yra tikrovės atspindys. Tiesa vis dažniau tampa tikrovės interpretacija, kurių kiekvienas gali turėti begalę.
Kaip žmogaus teisių aktyvistai užsipuolė rašytoją J.K.Rowling, kuri interviu pasisakė, kad gerbia translyčių pasirinkimą, tačiau netiki biologinių lyčių neigimu, taip pat ir tokie politikai kaip JAV prezidentas Donaldas Trumpas reikalauja, kad jų tikrovės interpretacijos būtų laikomos lygiaverte tiesa. JAV dienraščio The New York Times advokatas Davidas McCraw knygoje Tiesa mūsų laikais (Truth in Our Times: Inside the Fight for Press Freedom in the Age of Alternative Facts) išsamiai aprašė Trumpo komandos bandymus spausti žurnalistus, tyrusius prezidento gyvenimą.
Apskritai amerikiečių žurnalistikos istorijoje pasitaikė įvairių spaudimo atvejų, net ir labai negarbingų. Pavyzdžiui, Richardo Nixono komanda, turėjusi rimtų problemų dar iki Watergate’o, 1971 m. nurodė buvusiems slaptųjų tarnybų darbuotojams įsilaužti į RAND Corporation analitiko Danielio Ellsbergo psichiatro kabinetą ir pavogti jo bylą. Ellsbergas buvo įtariamas nukopijavęs itin slaptą studiją apie padėtį Vietname ir nutekinęs ją žurnalistams. Net ir tada, prieš penkiasdešimt metų, šis Nixono aplinkos veiksmas buvo suprastas kaip negarbingas, šlykštus ir menkas – tai nėra įprasta praktika. Incidentų buvo ir daugiau, pavyzdžiui, pakankamai dažnai JAV politikai ir verslininkai, siekdami sustabdyti dar nepasirodžiusius nepalankius straipsnius, kreipiasi į teismus ir prašo vilkinti publikavimą iki ginčas bus išspręstas. Nors tai irgi galima suvokti kaip žurnalistų spaudimą, bet toks spaudimas bent jau atitinka žaidimo taisykles.
Tuo tarpu Trumpo komanda kovoje su žurnalistais taisyklių nebesilaiko. Jie kuria naujas taisykles: teisiniuose ginčuose išgalvoja vienus faktus, manipuliuoja kitais, sistemingai bando menkinti kritiškų žurnalistų reputaciją, taip pat, prisidengdami biurokratinėmis procedūromis, slepia nuo piliečių svarbią informaciją. Sekant JAV viešąją erdvę, susidaro įspūdis, kad Trumpas ir jo komanda meluoja gerai suvokdami, jog melas bus identifikuotas ir atskleistas. Tačiau vis tiek meluoja drąsiai, nes supranta, kad tai nieko nereiškia jų rinkėjams. Sakyčiau, jie bando primesti pasaulėžiūrą, kad vienalytė ir nedaloma tiesa neegzistuoja – esą yra daugybė skirtingų tiesų, daugybė skirtingų būdų suprasti faktus. Jų požiūriu tiesa, kaip jau rašiau, tėra interpretacija.
Tačiau negalima nepaisyti svarbias pareigas užimančių politikų požiūrio į tiesą ir žodžio laisvę, nes tai daro įtaką demokratijos ir visuomenės raidai. Mano galva, panašias tendencijas matome ir Lietuvoje.
Nepavadinčiau tokios laikysenos politine mintimi ar ideologija – man tai labiau primena Vladimiro Putino atstovaujamų grupuočių dangstymąsi politiniais motyvais, kai tikroji jų veiksmų prasmė yra kleptomanija. Tačiau negalima nepaisyti svarbias pareigas užimančių politikų požiūrio į tiesą ir žodžio laisvę, nes tai daro įtaką demokratijos ir visuomenės raidai. Mano galva, panašias tendencijas matome ir Lietuvoje. Prieš dvejus metus rašiau apie Lietuvos politinio elito bandymus keisti visuomenės taisykles ir apriboti žurnalistų teises (NŽ-A, 2018, nr. 7). Anuomet įvardijau devynis konkrečius atvejus, kaip to siekiama. Cenzūra to nepavadinčiau, būtų perdėm dramatiška, tačiau jeigu mano aprašytos įstatymų pataisos ir taisyklės būtų buvusios priimtos, žurnalistų ir piliečių galimybės rinkti bei skelbti informaciją būtų apribotos. Per dvejus metus šis tas pasikeitė, situacija šiek tiek pablogėjo ir vėl reikalauja permąstymo. Šiandien išskirčiau tris svarbiausias naujas tendencijas, kurios rodo politikų bandymą riboti žodžio ir informacijos laisvę.
Pirma, Seimo valdantieji ir toliau bando įvesti įvairius su žodžio laisve susijusius apribojimus ir draudimus, tačiau dabar tai daro ne tiesiogiai, o per Sauliaus Skvernelio vyriausybei pavaldžias įstaigas. Galima paminėti Lietuvos radijo ir televizijos komisiją, Vadovybės apsaugos departamentą, Krašto apsaugos ministeriją, kurios per pastaruosius metus teikė siūlymus, susijusius su žodžio laisve. Siūlymų atskirai neaptarinėsiu, nes jų visų esmė panaši – buvo siekiama įtvirtinti baudas ar kitokias sankcijas tiems, kurie skatina nepasitikėjimą Lietuvos valstybe ir jos institucijomis, demokratija, krašto gynyba, silpnina tautinį identitetą ar bando įskelti konfliktą tarp Lietuvoje gyvenančių tautų.
Kai girdžiu siūlytojų tvirtinimus, esą tokios pataisos, gink Dieve, ne laisviems žurnalistams persekioti, o kovai su Rusijos propaganda, netgi galiu patikėti jų nuoširdumu. Tačiau mano patirtis kelia pagrįstų abejonių, ar tokie teisės aktai vėliau nebūtų naudojami persekiojant kritikus.
Jau dabar aš ir kiti žurnalistai, atlikę įvairius tyrimus apie šią Vyriausybę, už valstybės pinigus buvome tampomi po teismus ir Vyriausybei pavaldžias įstaigas, taip bandant sumenkinti mūsų reputaciją ir, mano supratimu – tiesiog įbauginti, pamokyti, kad nekištume nosies.
Antai rugsėjo pradžioje Vyriausybei pavaldi Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba nusprendė, kad portalas 15min pažeidė Reklamos įstatymą, mat knygos Kabinetas 339 reklamoje be premjero sutikimo nuskambėjo jo vardas. Tai puikus pavyzdys, kaip tarsi nesusijęs teisės aktas – Reklamos įstatymas – panaudojamas kritikams pridaryti nemalonumų. Juk teoriškai net ir valstybės tarnautojai turėtų suvokti, kad įstatymo nuostata, jog negalima žmogaus vardo reklamoje naudoti be sutikimo, saugo eilinius piliečius, o ne viešiausią asmenį valstybėje. Bemaž tuo pat metu Generalinė prokuratūra pradėjo baudžiamąjį persekiojimą prieš vyrą, kuris ant šviežiai išasfaltuoto kelio, vedančio premjero namų link, užrašė: „Vagies namas“. Nors Skvernelio namas yra tolokai nuo užrašo, tačiau prokurorai siekia vyrą nubausti už šmeižtą.
Antra tendencija – per šią Seimo kadenciją, pasitelkus valstybines institucijas, buvo apribota prieiga prie dalies duomenų, kurie demokratiškoje šalyje privalo būti atviri. Net ir po skandalo dalis Registrų centro duomenų liko neprieinami. Dar svarbiau: pakeitus įstatymą, politikai savo viešųjų ir privačiųjų interesų deklaracijose dabar gali skelbti vien tai, kas jiems patiems atrodo deklaruotina, o tai buvo labai svarbus šaltinis aiškinantis įtartinus politikų ryšius, interesus, sandorius.
Duomenų užvėrimas Lietuvoje vykdomas prisidengiant neseniai Europos Sąjungoje įsigaliojusiu Bendruoju duomenų apsaugos reglamentu. Nors ten nedviprasmiškai parašyta, kad politikų ir tarnautojų privatumo ribos yra siauresnės, ir nedviprasmiškai nurodyta, kad žurnalistai ir mokslininkai privalo turėti išskirtinę prieigą prie įvairių duomenų, tačiau Lietuvoje šis reglamentas buvo panaudotas kurti naujiems draudimams ir ribojimams.
Pavyzdžiui, neseniai Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba įspėjo naujienų portalą AtviraKlaipeda.lt, nes šis demaskuojančioje publikacijoje apie viešąjį pirkimą laimėjusį politiko giminaitį paviešino to žmogaus vardą, pavardę ir giminystės ryšį. Girdi, tai – asmens duomenys, ir skaitytojui nėra reikalo žinoti, kad konkursą laimėjusios įmonės šeimininkas yra konkursą organizavusio politiko giminė. Taip kuriami precedentai.
Trečia tendencija – per valstybinius informacijos kanalus platinama neteisinga informacija, kuri gali pakenkti kritikų reputacijai. Pavyzdžiui, Skvernelio vyriausybė kelis kartus išplatino oficialius pranešimus, kuriuose melagingai teigė, esą konkretūs žurnalistai (15min ir LRT) paskleidė klaidinančią informaciją. Tikrovėje tokius vertinimus atlieka arba žiniasklaidos priežiūros institucijos, arba teismai, tačiau Vyriausybė nesirėmė nė viena šių institucijų, o išplatintų pranešimų niekas nepasirašė. 15min atveju, melagingi pranešimai buvo išversti į anglų kalbą.
Šias politines tendencijas – bandymus keisti įstatymus, taisykles, arba, pasitelkus pavaldžias įstaigas, pridaryti kritikams bent jau šiokių tokių nemalonumų – matome jau kelerius metus.
Šias politines tendencijas – bandymus keisti įstatymus, taisykles, arba, pasitelkus pavaldžias įstaigas, pridaryti kritikams bent jau šiokių tokių nemalonumų – matome jau kelerius metus. Mano supratimu, tai rodo sistemingą politikų bandymą kištis į žiniasklaidą ir apriboti žurnalistus. Todėl labai svarbu, kaip elgsis būsimoji Vyriausybė: tęs duomenų užvėrimą ir kritikų persekiojimą, ar priešingai – ištaisys šias negeroves. Tam tikra prasme Trumpo ir Skvernelio pavyzdžiai yra paprasti, nes, perpratus jų veikimo logiką, galima nuspėti ir tolesnius veiksmus. Kur kas sudėtingiau suprasti reiškinį, kai pačios Vakarų šalių visuomenės atsisako tokios žodžio laisvės, kaip ją suprantame dabar.
Šiuo metu JAV ir kitose šalyse griaunami paminklai, žinoma, tėra simbolis, tačiau jiems griūvant, burnoje tarsi gipso dulkės lieka bjaurus ataskonis. Atrodo, kad mes, šiuolaikiniai Vakarų piliečiai, atsisakome pripažinti kontekstų svarbą ir be proceso nuteisiame tuos, kurie jau seniai nebegali nei pasiteisinti, nei pasikeisti. Atrodo, jaučiamės neginčijamai atstovaujantys ateičiai, todėl turintys teisę smerkti, gėdinti ir, kas svarbiausia šio teksto rėmuose, – nutildyti tuos, kurių idėjos menamoje ateityje nepageidaujamos.
Tai atskira tema, labai plati ir sudėtinga, o aš neturiu kompetencijų jos nagrinėti. Vis dėlto svarbu apie tai bent užsiminti, nes, mano supratimu, tokios nuotaikos visuomenėje rodo, kad tampa visuotinai priimtina, netgi sveikintina šalinti iš viešosios erdvės tuos, kurie neatitinka daugumos moralinių nuostatų. Tokioje aplinkoje žodžio laisvę išsaugoti labai sudėtinga, nes, regis, mažai kam ji berūpi – tik žurnalistams, pilietinėms organizacijoms ir įvairaus plauko marginalams, kurie neretai jaučiasi neva per prievartą tildomi.
Lengva būti žmogaus teisių gynėju, kai toji gynyba tėra skelbimas žinučių, kurios, kaip iš anksto žinome, sulauks bendraminčių pritarimo ir sveikinimų. Lengva teisuoliškai aiškinti, kad kenkėjiškos propagandos prisiklausiusio žmogaus nuomonė yra mažiau vertinga, negu tikinčio mokslu. Tačiau vertėtų prisiminti, kad žodžio laisvė kalba ne apie nuomonių vertes, o apie teisę jas išsakyti ir dėl to nenukentėti. Įdomu, ar nusimintų Voltaire‘as, jei sužinotų, kad nė vienas liberalus aktyvistas nesiryžtų mirti dėl Audriaus Bačiulio žodžio laisvės? Įdomu, o pats Voltaire‘as, jeigu atgimtų šiandien, ar ryžtųsi?
Štai iš tokios perspektyvos žiūriu į būsimus Parlamento rinkimus. Politinė partija, kuri aiškiai deklaruotų, kad ne tik nesikėsins į žodžio laisvę, bet ir dės tikras pastangas ištaisyti jau padarytas negeroves – štai ko laukiu.
Omenyje turiu ne tuščius lozungus, girdi, jei mus išrinksit, tai kovosim su cenzūra. Tokių pažadų gali pasakyti net Skvernelis ar kiti valstiečiai – juk prieš rinkimus Ramūnas Karbauskis, turintis verslo interesų Baltarusijoje, staiga prabilo tarsi baltarusių opozicionierius. Kalbu apie tai, kad politinės partijos, rašydamos savo rinkimines programas, turėtų pagalvoti apie konkrečius veiksmus, kaip išsaugoti žodžio laisvę ir atitaisyti šio Seimo ir Vyriausybės padarytą žalą.
Pirmieji žingsniai galėtų būti tokie: grąžinti prieigą prie Registrų centro duomenų; sugrąžinti ankstesnę tvarką dėl politikų viešųjų ir privačiųjų interesų deklaracijų; pasistengti, kad visa neslapta valstybės institucijų informacija būtų prieinama visuomenei ir žurnalistams. Galiausiai – tie, kas formuos naująją Vyriausybę, turėtų įsipareigoti nepersekioti kritikų ir žurnalistų. Deja, šią akimirką, kai rašau tekstą, bijau, kad nė viena politinė partija apie tai negalvoja.
