Ką veikia Valstybės saugumo departamentas, kodėl negaudo Rusijos agentų! Beveik neabejoju, kad šiomis dienomis girdėjote tokių piktų frazių. Gal netgi patys tai sakėte.
Kai 15min.lt paviešino, kad dviejų Vilniaus mokyklų mokiniai yra nuolat vežiojami į Rusijos sukarintas stovyklas, pikti piliečių ir politikų žvilgsniai nukrypo į žvalgybos pareigūnus. Kur, veltėdžiai, žiūrėjote?
O aš manau, kad dėl šitos situacijos esu kaltas aš. Nesijuokite, nes kaltas ir jūs. Ir jūsų artimieji, draugai, kolegos.
Esame kalti, nes mūsų išrinkti politikai per pastaruosius penkerius metus nuveikė labai daug, kad žvalgyba būtų susilpninta ir nesavarankiška.
Esame kalti, nes mūsų išrinkti politikai per pastaruosius penkerius metus nuveikė labai daug, kad žvalgyba būtų susilpninta ir nesavarankiška.
Yra toks kompiuterinis žaidimas „Total War“, kuriame gali tapti valstybės vadovu. Turi ne tik užsiimti politika, diplomatija, pradėti arba baigti karus, bet ir rūpintis savo valstybės saugumu.
Aišku, viskas ten labai paprasta, todėl puikiai tinka apibūdinti situaciją, į kurią esame patekę.
Kai per šitą žaidimą noriu užkariauti kokią nors šalį, tai pirmiausia ten siunčiu ne karius, bet šnipus.
Jie toje šalyje atlieka diversijas, politines žmogžudystes, sistemingai naikina priešo kariuomenę ir smukdo visuomenės pasitikėjimą valdžia. Net yra toks indikatorius, kuris rodo, kiek tos valstybės piliečiai yra laimingi – jeigu veidukas žalias ir linksmas, tai užimti tokią šalį bus labai sunku.
Tam ir yra skirti mano šnipai – jie gali padaryti, kad valstybės veidukas taptų raudonas ir nuliūdęs. Tai reiškia, kad ten nepasitikima valdžia, kariuomenė silpna ir pasipriešinimas bus menkas.
Aišku, tas žaidėjas, kurį ruošiuosi sudoroti, gali apsisaugoti – jis turi nusipirkti didvyrių, kurie gaudo šnipus ir trukdo diversijoms. Jie neleidžia susilpninti gynybos ir ruošti kelią priešo kariuomenei.
Toliau šitos metaforos nebetęsiu, nes jau supratote mano mintį – VSD ir yra tie didvyriai, kurie gaudo priešų šnipus, diversantus ir rūpinasi valstybės saugumu taikos metu. Jeigu mus užgriūtų susenę rusų tankai, tai juos naikintų Lietuvos kariuomenė ir sąjungininkai iš NATO šalių. O dabar, kai mūšiai nevyksta, šitą karą kariauja VSD.
Mano aprašytame „Total War“ kiekvienas žaidėjas turi išleisti virtualių pinigų, kad įsigytų ir išlaikytų šnipus gaudančius herojus. Realybėje – kiekviena valstybė, kuri nori būti saugi, privalo turėti raumeningą slaptąją tarnybą.
Tačiau per pastaruosius penkerius metus Lietuvos politikai padarė labai daug, kad VSD būtų susilpnintas.
Pavyzdžiui, ar žinojote, kad pagal Konstituciją mūsų žvalgybos vadas turėtų būti savarankiškas, politikams nepavaldus vaikinas, kuris dėvi juodą apsiaustą, svoriu prilygsta ministrui, nėra palankus nei dešiniesiems, nei kairiesiems? Taip turėtų būti, bet taip nėra.
Ar žinojote, kad pagal Konstituciją mūsų žvalgybos vadas turėtų būti savarankiškas vaikinas, kuris dėvi juodą apsiaustą, svoriu prilygsta ministrui, yra nepalankus ir dešiniesiems, ir kairiesiems politikams? Taip turėtų būti, bet nėra.
Pataisęs įstatymus, Seimas VSD generalinį direktorių prilygino kariuomenės Antrojo operatyvinių tarnybų departamento vadui, kurį skiria ministras. Kitaip tariant, sumažino žvalgybos vadovo įtaką.
Bernardas Gailius jau ne kartą apie tai rašė. Jis mano, kad Lietuvoje siekiama sukurti estišką modelį, kai žvalgyba yra suskirstyta į karinę, civilinę ir slaptąją policiją. Tačiau tai prieštarauja mūsų Konstitucijai ir neatitinka sistemos, kurią sukūrėme atgavę nepriklausomybę.
Kitas pavyzdys. Po skandalo Vilniaus mokyklose dalis piliečių klausė: jeigu VSD žinojo apie mokinių vežiojimą į Rusijos sukarintas stovyklas, tai kodėl nieko nedarė ir nesulaikė įtariamųjų?
Atsakymas: mūsų slaptoji tarnyba nebegali vykdyti ikiteisminių tyrimų. Ji net negali sulaikyti Rusijos šnipų ir nutempti jų į teismą! Žvalgybos pareigūnai gali tik stebėti, rinkti duomenis ir perduoti informaciją Lietuvos vadovams.
Žvalgybos reforma buvo pradėta po vadinamojo valstybininkų skandalo. Tada buvo manančių, kad slaptoji tarnyba rezga valstybėje intrigas ir bando kontroliuoti politikus.
Tačiau leiskite pakartoti klausimą, kurį jau kėlė istorikas B.Gailius: ar tas skandalas mums vis dar yra aktualus? Juk tie, kas tą kartą užkliuvo politikams, jau yra pašalinti. Tai ar ne laikas skandalą pamiršti ir stiprinti slaptąją tarnybą, kuri yra mūsų taikos meto kariuomenė? Juk už vartų stūgauja lyg narkomanas įtūžusi Rusija, kuri vykdo prieš Lietuvą informacinį karą, plėtoja šnipų tinklą ir bando susilpninti mūsų gynybą.
Kol kas mes dar turime laiko susirūpinti savo saugumu, tačiau smiltys nesustodamos byra, o priešiški žaidėjai ruošia vis naujus ėjimus.
Ir šita problema ne tik mūsų žvalgybos ir kariuomenės. Ji svarbi visoms jėgos struktūroms ir visiems pareigūnams, kurie kiekvieną dieną rūpinasi mūsų saugumu.
Mūsų valstybėje susiklostė keista ir pyktį kelianti tradicija – mažas kariuomenės ir teisėsaugos finansavimas, menka jų galia ir menkas visuomenės palaikymas yra savaime suprantamas dalykas. Vos ne demokratijos išraiška!
Mūsų valstybėje susiklostė keista ir pyktį kelianti tradicija – mažas kariuomenės ir teisėsaugos finansavimas, menka jų galia, yra savaime suprantamas dalykas. Vos ne demokratijos išraiška.
Ar žinote, kokie policijos pareigūnų atlyginimai? Tarkime, patyrę kriminalistai, kurie kiekvieną dieną narplioja organizuotų nusikaltėlių tinklus, per mėnesį uždirba 3273 Lt iki mokesčių.
Taip taip, supratote gerai – jeigu esi toks kietas kriminalistas kaip Holivudo filmo herojus, tai uždirbsi būtent tiek.
Važiuojame toliau?
Pasieniečių mokyklą baigęs jaunuolis atskaičius mokesčius gauna 1500 Lt. Ir šita suma tiksi mūsų valstybės pamatuose lyg uždelsto veikimo bomba – dažniausiai pasieniečiais arba muitininkais tampa tie jaunuoliai, kurie negauna kito darbo arba neįstoja į universitetus.
Aišku, tarp jų yra motyvuotų ir valstybei tarnaujančių idealistų. Tačiau dalis jaunųjų pareigūnų priklauso tam visuomenės sluoksniui, kuris yra atsukęs televizijų antenas į Rytus ir laukia, kol ant veido pabirs auksinis rusiškos propagandos lietus.
Ir šitas nesirūpinimas savo teisėsaugos ir saugumo struktūromis per kraštus liejasi net tada, kai Kremliaus mėsėdžiai žudo ukrainiečius ir grūmoja Baltijos šalims.
Ir šitas nesirūpinimas savo jėgos struktūromis per kraštus liejasi netgi tada, kai Kremliaus mėsėdžiai žudo ukrainiečius ir riaumodami grūmoja Baltijos šalims.
Įsivaizduokite: renovuoto daugiabučio gyventojai puikiai žino, kad banditai ruošiasi pradėti masines vagystes iš jų butų, išnešti naujas laiptinės duris, interneto kabelius, išterlioti sienas, tačiau bendrija tuo pat metu nutraukia sutartį su apsaugos bendrove, išjungia visas signalizacijas, o už sutaupytus pinigus surengia rudens šventę.
Aišku, rudenėlio šventė yra geras dalykas, suartina kaimynus, o šilta arbata paverčia mus geresniais žmonėmis, tačiau visiems tokia situacija atrodo absurdiška.
Ir dėl to kaltas ne daugiabučio bendrijos pirmininkas. Dėl to yra kalti visi daugiabučio gyventojai – jie nepadarė nieko, kad tas senasis komunistas ir buvęs kolchozo pirmininkas pasirūpintų kaimynų saugumu.
Lygiai taip pat ir mūsų valstybėje. Paklauskime: ką aš, jūs, jūsų tėvai ir antrosios pusės padarėme, kad mūsų politikai kalbėtų ne apie pensijų didinimą ir kažkokį mistinį jaunimo nedarbą, bet apie šalies gynybą, piliečių saugumą ir didesnį jėgos struktūrų finansavimą? Ką padarėte, kad mūsų žvalgyba būtų savarankiška ir stipri, kariuomenė turėtų modernią ginkluotę, o teisėsaugos institucijos mokėtų tiek, kad galėtų kviestis talentingiausius jaunuolius?
Paklauskime: ką aš, jūs, jūsų tėvai ir antrosios pusės padarėme, kad mūsų politikai kalbėtų ne apie pensijų didinimą ir kažkokį mistinį jaunimo nedarbą, bet apie šalies gynybą, piliečių saugumą ir didesnį jėgos struktūrų finansavimą?
Galime iki paraudonavimo vieni kitiems aiškinti, kad tokius sprendimus priima politikai. Galime visą internetą užversti memais apie vėsaites ir andriukaičius. Tačiau vis tiek kalti esame mes.
Valstybė veikia taip, kad politikos elitas kalba apie problemas, kurios yra svarbios pirmiausia mums.
Jeigu man ir jums atrodo, kad gėjų santuokos ir „w“ yra labai svarbūs klausimai, tai politikai apie tai ir kalba. Jeigu mums labai svarbu, kad būtų padidintos pensijos, tai Vyriausybė to ir siekia.
Politikai nori būti išrinkti ir įtakingi, todėl jie klauso mūsų, stengiasi suprasti daugumos problemas ir apie jas kalbėti. Kuo garsiau! Jeigu politikas kalba apie tai, kas yra svarbu man, tai aš už jį balsuosiu. Jeigu jis kalba apie problemas, kurios yra svarbios daugumai piliečių, tai gali tikėtis surinkti daug balsų.
Todėl mūsų šalies gynybos ir saugumo problemos, visų pirma, yra mūsų atsakomybė.
Kai mes su savo artimaisiais, draugais, kolegomis, savo „Facebook“ paskyrose ir susitikimuose su politikais pradėsime kalbėti apie Lietuvos saugumą, tada šia problema susidomės ir mūsų išrinktieji.
Tada būsime tikri, kad šalia mūsų tikrai gyvena didvyriai, kurie dieną ir naktį rūpinasi, kad mūsų Lietuvos veidukas būtų žalias ir linksmas.
