Globalių pokyčių akivaizdoje Vakarų šalių plėtojama žalioji politika tapo aukščiausiu politinės darbotvarkės prioritetu. Šių metų Davoso konferencijoje centrine diskusijų tema buvo globalių aplinkosauginių veiksmų strategija. O štai Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen klimato kaitos klausimą iškėlė kaip esminį ir svarbiausią Europos Sąjungos prioritetą artimiausiame dešimtmetyje.
Tai, žinoma, nereiškia to, kad visos pasaulio valstybės pripažins problemos mastą bei imsis vienodai ryžtingų priemonių. Įvairūs iš senosios pramonės besipelnantys režimai toliau darys, ką darę, nekreipdami dėmesio į moraliai įsipareigojusių valstybių perspėjimus.
Konservatyvi linija
Vykstant pastarajam lūžiui, nemažai save konservatyviais vadinančių judėjimų, partijų bei asmenybių lieka linkę atmesti klimato kaitos faktą bei ekologinius judėjimus sieti su įvairiomis sąmokslo teorijomis. Šioje spalvingoje tradicionalistų paletėje galime rasti visko – nuo griežto mokslinių faktų apie klimato kaitą atmetimo iki skeptiško požiūrio į šios problemos iškėlimą.
Dabar gyvenantieji yra įpareigoti saugoti brangius dalykus, kuriuos mes paveldėjome iš praeities ir kuriuos turime perduoti savo vaikams.
Apžvelgus pastarųjų dešimtmečių istoriją, tai nestebina. Ilgą laiką konservatyvūs judėjimai atsargiai žvelgė į politinės kairės keltą aplinkosaugos problemą. Kairės siūlomi top-down sprendimai dažnai įvairioms konservatyvaus mąstymo srovėms rodėsi įtartini. Vietoj to, kad pažvelgtų į reprezentatyvius mokslinius tyrimus, dalis radikalios arba „alternatyvios“ dešinės politinių srovių pasirinko kategoriškai kovoti su bet kokiu kairei seniau priskirtu tikslu.
Konservatorių atsisakymas aiškiai kalbėti aplinkosauginėmis ir ekologinėmis temomis yra tiesmukai neteisingas. Nuoširdus rūpestis aplinka ir gamta turi būti suvoktas kaip konservatyvus veiksmas. Jis liečia kartas peržengiantį lojalumą – vieną iš svarbiausių konservatyvios pasaulėžiūros principų: dėmesį tam, ką žmogus paveldėjo iš praeities ir kas turi būti perduota ateičiai.
Edmundas Burke‘as, vienas pirmųjų konservatizmo mąstytojų, XVIII a. pab. iškėlė vieną kertinių šio judėjimo tezių. Burke‘as kalbėjo apie tai, kad visuomenė yra sutartis tarp mirusiųjų, dabar gyvenančiųjų ir gimsiančiųjų. Taip gimsta trišalis imperatyvas: dabar gyvenantieji yra įpareigoti saugoti brangius dalykus, kuriuos mes paveldėjome iš praeities ir kuriuos turime perduoti savo vaikams.
Pirmiausia, ši tezė apeliuoja į kultūrinį bendruomenės gyvenimą ir visuomenėje galiojančias normas, tačiau sykiu tezė diktuoja ir pagarbų rūpestį aplinka. Žvelgiant per civilizacinę-krikščionišką prizmę, Žmogus yra visos gamtos prievaizdas, kuriam yra pavesta rūpintis rūšimis ir aplinka, moraliai ir ekonomiškai taupiai naudojant resursus. Tas, kurio protas leidžia modifikuoti Žemės veidą, turi būti išskirtinai atsakingas ir atskaitingas.
Gamtoje slypintis grožis yra neatsiejamas nuo konservatoriaus pareigos. Konservatoriui, kaip rašė neseniai mus palikęs seras Rogeris Scrutonas, ypatingas yra meilės grožiui supratimas. Meilė grožiui čia gali būti suvokiama, kaip meilė paveldėtai kultūrinei aplinkai – Šv. Onos bažnyčiai, – tačiau sykiu ir Kuršių marioms, Nidos kopoms, Labanoro giriai. Gamta savyje talpina grožį, kuris turi būti mylimas, o, savaime suprantama, ir tausojamas.
Būtent čia įsikūnija konservatoriui esminių visuomenės dalių – šeimos, bendruomenės ar valstybės gyvenimas. Šios apibrėžtys nėra ir negali būti atsiejamos nuo aplinkos, kurioje jos augo ir formavosi. Konservatoriams rūpestis savo aplinka, gamta ir žeme, kaip ir jautrus rūpestis senais kultūrinę vertę turinčiais namais, turi būti vienas svarbiausių nūdienos klausimų.
Prieš keletą metų labai aiškią žinią ekologinių problemų klausimu išdėstė popiežius Pranciškus. Šios idėjos buvo pralaužiančios ledus tam tikrose konservatyviose grupėse, tad netgi netikintis, tačiau pasaulį, mokslo raidą ir istoriją bent kiek pažįstantis žmogus turėtų suklusti.
Popiežiaus Pranciškaus kvietimas
Popiežius Pranciškus 2015 m. paskelbė encikliką Laudato si‘ – „apie rūpinimąsi bendraisiais namais“. Enciklikoje popiežius formuluoja mintį, koks turėtų būti krikščioniškai jautrus ir rūpestingas požiūris į mūsų aplinką. Pranciškus konstatuoja šiandieninės problemos mastą bei aptaria paskirus jos aspektus: užterštumą ir klimato kaitą, geriamo vandens trūkumą, biologinės įvairovės nykimą bei juos susieja su plačiais globaliais socioekonominiais reiškiniais – gyvenimo kokybės blogėjimu bei socialiniu neteisingumu.
Klimato pokyčius popiežius vadina „pasauline problema, turinčia sunkių ekologinių, socialinių, ekonominių, distribucinių ir politinių padarinių.“ Objektyvūs faktai indikuoja, kaip sako Pranciškus, kad mes liudijame neregėto masto klimato atšilimą. Nors ir esti natūralių reiškinių, tačiau daugybė mokslinių tyrimų sutaria, jog klimato atšilimą labiausiai lemia žmogaus veikla – šiltnamio dujos, t.y. anglies dioksidas, metanas, azoto oksidai.
Enciklika skelbia, kad klimato pokyčiai yra vienas svarbiausių dabarties iššūkių žmonijai. Popiežius, žinoma, nepateikia konkrečių sprendimų, ką reikia daryti. Tačiau enciklikoje išryškinami motyvai, kodėl bendruomenėje gyvenantis žmogus turi imtis priemonių.
Pirmiausia, rūpinimasis gamta yra neatsiejamas nuo gyvensenos, apimančios gebėjimą drauge gyventi ir puoselėti bendrystę. Taip, kaip rūpinamės ir mylime savo artimą, taip turime rūpintis aplinka ir būsimoms kartoms palikti ją tokią, kokią radome.
Nuoširdus žmogaus ir bendruomenės susirūpinimas mūsų aplinkos ateitimi bus lemtingas. Kitaip ši ateitis bus gerokai pilkesnė.
Taip pat, sprendimu plotmėje popiežius ragina kurti tokią politiką, kuri būtų toliaregiška ir skatintų naują visapusišką perspektyvą bei tarpdisciplininiu požiūriu aprėptų įvairius klimato krizės aspektus. Popiežius nesiūlo revoliucijos išardant visą esamą tarptautinės ekonomikos sistemą. Tai siūlo radikalios jėgos, nesuvokiančios, kokius padarinius tai atneš šiandien skurdžiausioms valstybėms. Atvirkščiai, naujosios technologijos ir inovatyviausi socioekonominės plėtros sprendimai turi būti atlikti, idant skurdžiausios valstybės nenukentėtų nuo gamtai taršių pramonės šakų atsisakymo.
Popiežiaus kviečia pabusti. Žmonės kviečiami imtis paprastų kasdienių priemonių aplinkos tausojimo labui, o politikų prašoma inicijuoti sprendimus, apimančius problemų visumą. Ne tik konstruktyvus, bet ir konservatyvus kai kurių radikalų nemėgstamo popiežiaus žingsnis, ar ne?
Kuo užpildysime tuščią vietą?
Aišku yra viena – vien mikro lygmens individualių sprendimų neužteks. Reikės priimti stambaus masto politinius sprendimus tiek valstybės, tiek regioniniu, tiek tarptautiniu lygmeniu. Problema yra visa apimanti, tad sprendimų globalumas bus būtinas. Tačiau kartu bus privalomas apeliavimas į labai konkrečius taršos taškus – pavyzdžiui, Kinijos šiaurės rytinėje pakrantėje sukoncentruotos pramonės, išmetančios gabalą visos globalios oro taršos, suvaldymą.
Be šių didžiųjų sprendimų, bus ypač svarbus ir lokalus – individualus ir bendruomeninis – veikimas. Nuoširdus žmogaus ir bendruomenės susirūpinimas mūsų aplinkos ateitimi bus lemtingas. Kitaip ši ateitis bus gerokai pilkesnė.
Lietuvai reikia to, ką Platonas įvardintų valstybininkais – grupės visuomenės interesui atsidavusių politikų ir viešųjų veidų, kurie išmanytų ne keletą statistikos eilučių, bet būtų vizionieriai ir galėtų vesti visuomenę pirmyn. Jie turi būti ne tik progresyvūs savo atliekamų permainų apimtimi, bet ir konservatyvūs – atskaitingi ir įsipareigoję tvariam ir visuomenės per stipriai nepoliarizuojančiam rezultatui.
Tik ar politinėje klasėje atsiras kylančių rankų?
