Apie tai, kad mokykla turėtų būti „be sienų“ (kalbant metaforiškai), jau kalbama mažų mažiausiai dešimtmetį. Net, sakyčiau, mažų mažiausiai 100-metį, nes apie tai kalbėjo jau Johnas Dewey.
Apie tai, kad reikėtų eiti į parkus, į kepyklas, į bankus, į policiją, į gaisrinę, į įvairiausias ekskursijas su gidais ir t. t. Kodėl? Todėl, kad taip geriausiai IŠmoksta žmogus. Mums patinka istorijos. Jos visada turi emociją, o emocijos – kaip rodo neuromokslininkų (ir ne tik jų) tyrimai – mums turi milžinišką įtaką. Ir tam, ką mes prisimename, ir tam, ką mes išmokstame.
Žinoma, visko taip neišmoksi – kai ką tiesiog reikia imti ir išmokti. Aš mokytojams vis kartoju, kad daugybos lentelę galima ir per projektus išmokti, bet tikrai neverta – būtent tam gaila laiko! Tačiau dažnai Lietuvos mokyklose vis dar pasigendu būtent to klasė-miestas įgyvendinimo.
Kas galėtų padėti, jog tai įvyktų?
Visų pirma – nuolatinė komunikacija. Kaip ten mes sakome – „lašas po lašo“ – tiesa? Antra – lūkestis. Kai kalbu apie lūkestį, šis modelis tinka ne tik mokykloms – jis puikiai tinka visoms organizacijoms.
