Kadangi jau 11 metų tenka reguliariai organizuoti susitikimus, esu išbandžiusi begalę jų formatų: ir mažus, ir didelius, ir stovint, ir griežtai apsibrėžiant laiką, ir visiškai neapsibrėžiant laiko, žodžiu, jūs tik paklauskite, ko mes nesame bandę.
Kodėl? Todėl, kad tikiu, jog geras posėdis stiprina bendruomenę, o prastas tiesiog iššvaisto visų brangiausią turtą – laiką. Atrodo, lyg ir nieko naujo – apie tai prirašyta jau devynios galybės knygų.
Šįkart noriu pasidalinti idėjomis ir įžvalgomis, kurios kilo perskaičius Priya Parker knygą „The Art of Gathering“ – kad posėdžiai yra (gali būti) ne posėdžiai, o susitikimai.
2013 metais atliktas tyrimas JAV parodė, kad net 75 proc. respondentų nebuvo patenkinti savo santykiais su draugais. Pasirodo, mes susitinkame ir bendraujame tarsi autopilotu – vis daugiau žmonių įvardija, kad jų gyvenime trūksta gylio ir prasmės. Kai organizuojame renginius, lygiai taip pat sutelkiame savo dėmesį į renginio „ūkį“: maistą, gėrimus, gėles, aprangą, tvarkaraštį, kanceliarines ir pan. Tačiau visa tai nepadeda nei mums užmegzti gilesnių santykių, nei pajusti prasmės. Išvada? Mes daug daugiau dėmesio skiriame tam, ką kontroliuojame, tačiau tai neatliepia mūsų poreikių.
Dar viena „team-buildingo“ išvyka. Dar vienas posėdis. Dar viena atrakcija. Po jų grįžtame ir... viskas taip, kaip buvę.
Prieš keletą metų organizacijoje organizuodavome ketvirčio išvykas – kiekvieno ketvirčio pabaigoje skirdavome dieną vadov(i)ų komandai: pokalbiams, naujiems potyriams ir pan. Kadangi esame ugdymo įstaiga, tikslas buvo kaskart ko nors išmokti, tačiau – siekiant asmeninio ir profesinio gyvenimo balanso bei norint pažinti daugiau vieniems kitus bei kito(kio)je aplinkoje – tai būdavo nesusiję su profesinėmis užduotimis.
Ką jūs sau manote? Po kokių penkių tokių susitikimų supratome, kad jie mus daugiau frustruoja, nei teikia laimės ir vos ne vienbalsiai nusprendėme nutraukti tas išvykas. Žinoma, nusiminiau, nes, na, literatūra tik ir mirguliavo raibuliavo, kokios svarbios ir naudingos yra tokios išvykos, o štai mums kažkodėl nepavyko. Kodėl nepavyko? Ką darėme ne taip? O gal teorija – kaip dažnai būna – nėjo koja kojon su praktika?!
