Visą gyvenimą buvau liberalas demokratas (savo pirmąjį plakatą, agituojantį už tuometę Liberalų partija, priklijavau per rinkimus 1974-ųjų vasarį, būdamas 11-metis) ir nesu beaistris stebėtojas – juolab vertindamas savo paties partiją. Deja, vienintelė Britanijos proeuropietiška centro partija kampanijos pradžioje iššvaistė savo politinį pranašumą, įklimpusi į klausimus, ar jos lyderis Timas Farronas, uolus krikščionis, galvoja, kad gėjų seksas yra nuodėmė.
Visa tai pasikeis per ateinančias šešias savaites. Vargu ar kas prieštaraus, kad liberalai demokratai atsikovos bent dalį iš beveik 50 vietų, prarastų per 2015 metų rinkimus. Svarbesnis klausimas – ar tai svarbu?
Tiesiog tikėtina, kad kampanijos klaidos, aktyvumo rinkėjų svyravimai, nerimas dėl „Brexit“, liberalų demokratų atgimimas ir stebinančiai atkaklūs leiboristų rinkėjai susidėję krūvon gali nulemti, kad parlamente nebus aiškios daugumos. Poniai May tai kainuotų ministrės pirmininkės pareigas ir galbūt atneštų koaliciją arba mažumos vyriausybę, galinčią sustabdyti slydimą „Brexit“ link.
Tokia galimybė menka, galbūt 15 proc. (lošimų bendrovės siūlo statyti pagal lažybų koeficientus nuo 5/1 iki 10/1, kad pakibęs parlamentas nesusidarys). Įsivaizduoju, kad „Brexit“ būtų itin pragaištingas mano šaliai ir Europai, todėl manau, kad verta išnaudoti bet kokią galimybę.
Prisimenu menkas, apgailėtinas 9-o dešimtmečio pradžios antisovietines demonstracijas už politinę laisvę Lenkijoje ir už Baltijos šalių nepriklausomybę. Jeigu anuomet kas nors būtų pareiškęs, kad egzistuoja 10 proc. tikimybė, jog kuri nors iš pavergtųjų tautų po 20 metų įstos į NATO, būtume labai apsidžiaugę. Menka tikimybė geriau negu jokios. Pats faktas, kad šie rinkimai įvyks, suteikia vietos vilčiai.
Labiausiai tikėtina, kad birželio 8-ąją Th.May turės daugumą. Bet kokio ji bus dydžio? Tikra, triuškinama pergalė suteiktų jai stiprų mandatą – ne derantis su ES, o per akistatą su savo pačios griežtosios linijos šalininkais ir aršiai antieuropietiškais bulvariniais laikraščiais, kai reikės atsakyti į įvairius klausimus, pavyzdžiui, dėl kitų ES šalių piliečių teisių, Europos Teisingumo Teismo būsimo vaidmens ir Britanijos pasitraukimo sąskaitos sumos. Trumpai tariant, kuo May pergalė bus didesnė, tuo minkštesnis bus tikėtinas „Brexit“.
Kitas svarbus klausimas – ar leiboristų nuosmukis vadovaujant dabartiniam nekompetentingam kairiųjų pažiūrų lyderiui Jeremy Corbynui yra galutinis. Atsakymas į šį klausimą susideda iš dviejų dalių: kokio masto bus šios partijos pralaimėjimas ir kaip ji į tai reaguos.
Dėl Britanijos rinkimų sistemos ypatumų mažai tikėtina, kad leiboristai gaus mažiau kaip 100 vietų. Vis dėlto gali būti, kad per visuotinius rinkimus liberalai demokratai aplenks juos nedidele persvara – tarkim, 20 proc. prieš 18 procentų. Jeigu toks pralaimėjimas neišklibins kairiųjų dominavimo Leiboristų partijoje, daugelis centro kairiųjų pažiūrų britų pagalvos, kad atėjo laikas pasižvalgyti kitur.
Britanijos draugams ir sąjungininkams visa tai bus liūdna stebėti. Kai pasauliui labiau nei bet kada reikia atsakingos, patyrusios, svarios lyderystės, Britanija tupinėja ant atsarginių suolelio. Jeigu tikrai pradėsime „Brexit“, pastangos įveikti nuo šio proceso neatsiejamus milžiniškus sunkumus, iki šiol beveik visiškai ignoruojamus vyriausybės, eikvos visą mūsų energiją mažiausiai dvejus ateinančius metus.
Jeigu rinkimų rezultatai būtų chaotiški ir netikėti, o mes mėgintume atsitraukti nuo šio proceso, iškiltų grėsmingų vidaus kliuvinių ir nesutarimų.
Vašingtonui skleidžiant netikrumo signalus, Vakarų pasaulio lyderio vieta lieka neužimta. Tikėkimės, kad Emmanuelis Macronas ir Angela Merkel bus pajėgūs imtis šių pareigų. Nes mes joms netinkami.
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
