Iš pirmo žvilgsnio, sąjungininkai turėtų džiūgauti. Nicolas Maduro yra blogas žmogus, vadovaujantis blogam režimui. Jo nekompetencija ir brutalumas kelia sielvartą Venesuelai ir visam regionui primeta pabėgėlių, ligų bei nusikalstamumo naštą. Anksčiau aimanavom dėl Donaldo Trumpo įgimto izoliacionizmo, o dabar turėtume sveikinti jo energingumą, tvarkantis su šia užkrečiama užsienio problema.
Tačiau kodėl pasirinkta būtent ji? Kaltinimai dvejopais standartais – neišvengiami. JAV administracija stulbinamai atlaidi pjūklais kaulams pjaustyti apsiginklavusiais fanatikais Saudo Arabijoje arba Egipto prezidento Abdel Fattaho el-Sisi žudikiškam autokratiniam režimui. Ponas Trumpas mielai bičiuliaujasi su Šiaurės Korėjos despotu Kim Jong Unu, vadovaujančiu žiauriausiam režimui pasaulyje.
Aišku, visa užsienio politika, įskaitant mūsiškę, yra selektyvi ir formuojama strateginių (t.y. savanaudiškų) sumetimų. Tačiau tik cinikai galėtų įtarti, kad D.Trumpas ieško patogios priemonės dėmesiui nukreipti nuo jo prastos vidaus politikos ir padailinti ją kalbomis apie laisvę, demokratiją bei žmogaus teises.
Didelį susirūpinimą kelia ir įgyvendinimas. Jeigu per karą Irake būtų buvęs mikliai nuverstas Saddamo Husseino režimas ir vietoje jo paskirtas lankstus, stabilus (ir, ko gera, mažiau žvėriškas) įpėdinis, istorijos nuosprendis tikriausiai būtų švelnesnis. Ne karinė invazija, o George'o W.Busho administracijos siaubingas nesugebėjimas planuoti vėlesniam laikotarpiui nulėmė didžiausią kraujo liejimą ir kančias. Nuo to laiko Jungtinių Valstijų, kaip kompetentingų valstybinės politikos kūrėjų, reputacija taip ir nebeatsigavo.
Taigi, tai suteikia dar daugiau priežasčių nerimauti dėl pastangų spręsti Venesuelos krizę atsainaus lengvabūdiškumo. Po kelių dienų Didžioji Britanija ir septynios kitos JAV sąjungininkės Europoje turės išpildyti savo pažadą ir pasekti JAV pavyzdžiu – atšaukti vyriausybės, kuri iš tikrųjų vadovauja Venesuelai, diplomatinį pripažinimą ir suteikti jį žmogui, kuris šaliai nevadovauja.
Juanas Guaido, Venesuelos Nacionalinio Susirinkimo vadovas, pasiskelbęs šalies „laikinuoju prezidentu“, turi demokratinį mandatą, bet neturi realios valdžios. Jis gali bet kuriuo metu būti įkalintas. Nutraukti demokratinius santykius su nepatinkamu režimu – gerai išbandyta, bet dažniausiai neveiksminga tarptautinių ryšių taktika. Tačiau suteikti diplomatinį pripažinimą politinei jėgai, visiškai nekontroliuojančiai šalies sienų, policijos, kariuomenės arba teismų, yra neįprasta ir rizikinga.
Konfiskuoti Venesuelos valstybės aktyvus užsienyje, pavyzdžiui, Anglijos banke laikomą auksą, ir perduoti juos opozicijai – taip pat naujoviškas sprendinys. Jis gali būti lengvai užginčytas teisme ir sukuria nepatogių precedentų. Daugelis šalių pagalvos, kad joms savo pinigus galbūt būtų saugiau laikyti, tarkim, Šveicarijoje.
Jeigu JAV remiama stovykla sustiprės ir iškovos pergalę Karakase, visa tai taptų nebeaktualu. Tačiau kas nutiks, jeigu ponas Maduro nepasitrauks geruoju? Kaip matėme daugelyje šalių, pradedant Kuba, baigiant Zimbabve, Vakarų diplomatinės ir ekonominės sankcijos pasirodė esančios prastoka priemonė, siekiant išversti blogus režimus iš valdžios arba priversti imtis reformų.
Kas nutiks, jeigu Rusijos „privatūs kariniai kontraktininkai“ (Šaltojo karo laikų „sovietinių patarėjų“ paveldėtojai), sustiprins Maduro režimo gniaužtus, laikančius valdžios svertus? Ar atsakysime tuo pačiu? Na, o jeigu kinai apmokės šio režimo skolas? Vietoje sklandaus pučo galim gauti pilietinį karą, per kurį, kaip Sirijoje, kovotų vietiniai veikėjai, pavaldūs juos remiantiems įtakingiems pašaliečiams.
Fiasko Irake buvo patirtas tokiu metu, kai Amerikos lyderystė buvo beveik neginčijama. Rugsėjo 11-osios teroro atakos atvėrė itin platų tarptautinį ir vidaus palaikymą tvirtiems veiksmams, net jeigu dėl jų teko nusižengti teisei ir etikai. Rusija tebebuvo paliegusi po 10-ojo dešimtmečio; Kinijos vaidmuo tebebuvo antraeilis.
Mūsų dienomis Jungtinės Valstijos nebegali mėgautis strateginiu ir moraliniu pranašumu. Jos patiria realią Rusijos ir Kinijos konkurenciją – šios šalys atrodo nusistačiusios priešintis, jų nuomone, atsinaujinančiam nepageidaujamam Vakarų primetamam režimų keitimui.
Esama pavojaus įklimpti į naują liūną, jeigu JAV ir kitos šalys surengtų intervenciją, neturėdamos pakankamos moralinės ir karinės jėgos pasiekti sėkmę. Kaip ir Irake, daugiausia aukų būtų tarp vietos žmonių. Tačiau sąjungininkams taip pat tektų brangiai sumokėti.
Administracija lengvai neatleistų šalims, besinaudojančiomis Amerikos saugumo garantijomis, bet neateinančiomis į pagalbą, kai yra prašomos. Daugeliui baimę keliantis Amerikos išstojimas iš NATO priartėtų dideliu žingsniu. Kita vertus, vyriausybės, dalyvausiančios nevykusioje Amerikos karinėje avantiūroje, gali sumokėti didelę, galbūt lemtingą politinę kainą namuose – paklauskit apie tai Tony Blairo.
Tačiau didelio pasirinkimo neturime. Pavyzdžiui, Britanijos ginkluotosios pajėgos yra geriausios Europoje, bet vis tiek nepajėgios apginti šalį be sąjungininkų. Kitos Europos valstybės per daug šykščios ir pacifistinės, kad tinkamai pasirūpintų savo saugumu. Jeigu tai pasikeistų, daugelis (įskaitant mus) neišvengiamai pasipiktintų neišvengiama Vokietijos lyderyste, prie kurios po „Brexit“ atvestų ES gynybos politika. Išstojusi iš ES Britanija būtų ypač priklausoma nuo ryšių su Jungtinėmis Valstijomis.
Negalime tikėtis idealaus pasaulio, kuriame Amerikos administracija visuomet – arba netgi dažniausiai – būna kompetentinga, toliaregiška ir sukalbama. Turime tartis su Jungtinėmis Valstijomis, kokios jos yra ir kokios tikriausiai išliks. Jeigu norime pasilikti kartu, mūsų ir kitų sąjungininkų laukia duobėti keliai, dažnai vedantys ne itin maloniomis kryptimis. Taigi, sukąskit dantis, užsimerkit ir tikėkitės, kad šis kartas bus geresnis negu ankstesnis.
Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.