Sutartis dėl povandeninių laivų tėra pradžia. Australijos, JK ir JAV bendradarbiavimas apims gyvybiškai svarbius bendro darbo saugumo aukštųjų technologijų srityje aspektus: varžymąsi su vienpartinės valstybės pramonės kompleksu pagal kvantinių kompiuterių, dirbtinio intelekto, medžiagų mokslo ir kitus pajėgumus, iš esmės keičiančius padėtį. Prisidės daugiau šalių. Pirmoji bus Kanada, pasibaigus jos parlamento rinkimams. Tarp kitų kandidačių – Indija, Japonija, Taivanas ir Pietų Korėja. Kai Naujoji Zelandija pabus iš atlaidžios savistabos, ji pamatys, kad gyvenimas išorėje yra tapęs atšiaurokas.
Tą patį pajus europiečiai. Tačiau iš pastarųjų kelių savaičių galima pasimokyti, kad pasaulis veikia ne Briuselio laiku, kai tenka ilgai konsultuotis, mandagiai atsižvelgti į 27 šalių rinkimų ciklus ir šventus bei neliečiamus savaitgalius, vakarus ir pietų pertraukas. Pasaulio tempas negailestingas, kaip galima suprasti iš Talibano žygio į Kabulą ir Kinijos vadovybės tiesmukų pastangų užsitikrinti karinį pranašumą savo regione. Gyvenančiai Briuselio laiku ES tampa sunku tvarkytis su artimesnėmis grėsmėmis (trapia padėtimi Vakarų Balkanuose, represijomis Baltarusijoje, džihadistais Sachelyje, pilietiniu karu Sirijoje), jau nekalbant apie grėsmes, keliamas tokių galybių kaip Rusija ir Kinija. Rezultatas: kai rimtos šalys atlieka rimtų žingsnių spręsdamos rimtas grėsmes, nerimtosios paliekamos nuošalyje.
Be abejo, apie naująją sutartį galėjo būti pranešta geriau. Vertinant pagal žemyninės Europos standartus, Prancūzija yra saugumo srities sunkiasvorė. Ji turi savų interesų Indijos ir Ramiojo vandenyno regione. Priimantys sprendimus Britanijoje ir Amerikoje dabar turėtų skirti laiko ir pastangų, kad pataisytų ryšius su savo kolegomis Paryžiuje.
Tačiau pagrindinė atsakomybė tenka europiečiams. Patikimumo kaina yra pajėgumai – kai europiečiai parodo sugebantys nuosekliai ir ryžtingai naudotis savo diplomatine, ekonomine ir karine galia, jie taip pat rodo esantys vertingi pasaulinio saugumo partneriai. Tai nereiškia nuolankumo anglakalbėms šalims, bet suteikia europiečiams galimybę dirbti kartu su didžiaisiais veikėjais.
Rezultatas: kai rimtos šalys atlieka rimtų žingsnių spręsdamos rimtas grėsmes, nerimtosios paliekamos nuošalyje.
Tam niekas netrukdo. Briuselio, Paryžiaus ar Berlyno gatvėse nėra jokių Kinijos ar Rusijos tankų (kol kas). Pinigai taip pat nėra problema. Europiečių silpnumas atspindi politinės valios stygių, kylantį iš jau nuo seno silpnos strateginės kultūros, skatintos dešimtmečius puoselėtų iliuzijų.
Ilgalaikis tikslas turėtų būti rimta partnerystė su JAV ir jų sąjungininkėmis, veikiant Kinijos atžvilgiu. Tačiau gera vieta pradėti būtų Rusija. Kol kas Europa dar gali kliautis Jungtinių Valstijų kariniais įsipareigojimais NATO. Vis dėlto siekiant atremti Kremliaus krečiamas eibes ir brutalumą reikalingas ne vien tik karinis atsakas. Ne NATO darbas tvarkytis su Rusijos energetiniu šantažu, dėl kurio visoje Europoje sparčiai kyla gamtinių dujų kainos, didinančios naštą namų ūkių biudžetams ir skatinančios perspėjimus apie pramonės krizę. ES turi teisinių ir reguliavimo priemonių, kad atsilaikytų. Ji gali daugiau nuveikti, kad atremtų Rusijos dezinformaciją, ypač mirtinai pavojingus prasimanymus ir baisias istorijas apie COVID-19. Be to, ji gali pažaboti nešvarių pinigų srautus.
Šiuo metu ypatingas prioritetas yra rusų, bėgančių nuo Kremliaus represijų prieš nepriklausomą politinę, kultūros ir žiniasklaidos veiklą, saugumas ir gerovė. Jų išvyko šimtai, daugiausiai į šalis greta Rusijos – Lietuvą, Ukrainą, Sakartvelą. Tokių bus ir daugiau. Jiems reikalinga finansinė, socialinė ir psichologinė parama. Visa tai suteikti Europa tikrai būtų pajėgi, ir bent jau būtų žengtas žingsnis šio žemyno vėluojančio geopolitinio atsibudimo link.
