Dar vienas panašumas – kad didžiojoje dalyje aplinkinio pasaulio savanaudiški ekonominiai interesai ir politinis bailumas stiprina vienas kitą. Vienintelis realus Europos saugumo laidas yra Amerikos vaidmuo NATO. Panašiai ir Taivano trapus suverenitetas yra priklausomas nuo netvirtų bei dviprasmiškų JAV saugumo garantijų.
Visgi Taivano padėtis blogesnė, nes Vakarų šalys sutinka su Pekino režimo primestu neurotišku draudimu palaikyti politinius ryšius su saloje įsikūrusia kinų valstybe. Tai siunčia pataikūnišką žinią Kinijos komunistų partijai: kaip ir Tibeto bei Honkongo atveju, mes priimame jūsų taisykles.
Tačiau tai ką tik pasikeitė. Paskutiniosiomis D.Trumpo administracijos dienomis valstybės sekretorius Mike'as Pompeo atšaukė ilgai galiojusius suvaržymus, ribojusius JAV diplomatinius ryšius su Taivanu. Pavyzdžiui, tai lėmė, kad amerikiečių pareigūnai retai susitikdavo su kolegomis iš Taivano oficialioje aplinkoje ar renginiuose. Vienas iš ženklų, ką šis pokytis reiškia praktiškai – žinia, kad Amerikos ambasadorė prie Jungtinių Tautų Kelly Craft neilgai trukus aplankys Taivaną [šią savaitę jos vizitas buvo atšauktas – BNS].
Už ką nors girti D.Trumpo administraciją dabar nėra labai madinga. Tikėtina, kad šis žingsni buvo atliktas iš piktavališkų paskatų: kad įstumtų J. Bideno administraciją į keblią padėtį, priverčiant tuojau pat priimti sunkų pasirinkimą – įsitraukti į tūžmingą kivirčą su žemynine Kinija arba pasirodyti silpniems, sprendžiant gyvybiškai svarbų saugumo klausimą.
Tačiau šį žingsnį taip pat galima vertinti kaip meistrišką kirtį. Kinija negali imtis atsako, nes sprendimą priėmė darbą baigianti administracija. J.Bideno administracija gali argumentuoti tiesiog tęsianti paveldėtą politiką. Kinija gali plyšti pykčiu, bet kas iš to? Kadangi ši priemonė tėra simbolinė, jos kaina bus gana maža (kitaip nei ginklų pardavimas Taivanui, užtraukiantis realią politinę riziką).
Amerikos ėjimas taip pat atveria erdvės imtis veikti ir kitoms šalims. Jos privalo tai padaryti – sparčiai ir ryžtingai. Jeigu, tarkime, Europos Sąjunga irgi paskelbtų norinti skirti Taivanui jo nusipelnytą dėmesį ir pagarbą, J.Bideno administracijai būtų daug sunkiau atsižadėti šios politikos. Staiga Kinijos nustatyti tabu pradėtų atrodyti esantys nieko verti. Tokios valstybės kaip Baltijos šalys, Lenkija, Čekija ir Slovakija turėtų perimti iniciatyvą ir pareikalauti, kad Europos Komisija nedelsdama imtųsi veikti. Jos ir kitos valstybės, pavyzdžiui, Britanija ir Ukraina, taip pat turėtų atlikti žygių: atidaryti Taibėjuje savo misijas, jeigu jų dar neturi, arba padidinti ten veikiančius savo biurus ir jų statusą.
Visa tai nereikštų – bent jau kol kas – atsitraukimo nuo „vienos Kinijos“ politikos, kai valstybės sutinka galinčios palaikyti oficialius diplomatinius santykius tik su viena iš dviejų šalių, kurios abi teigia esančios teisėtos Kinijos valdytojos (Taivano oficialus pavadinimas – Kinijos Respublika, išlikęs nuo antikomunistinės vyriausybės pabėgimo į šią salą po pralaimėjimo komunistų pajėgoms 1949 metais).
Tačiau net ir tęsiant „vienos Kinijos“ pagrindą šalys turi daug daugiau erdvės manevruoti, negu jos įsivaizduoja. Kinijos draudimas palaikyti politinius ir diplomatinius kontaktus su Taivanu veikia dėl vienintelės priežasties – kad kiti su tuo sutinka. Juo daugiau šalių atsisakytų keliaklupsčiauti, juo nereikšmingesnis būtų šis draudimas, ir tai visiems suteiktų daugiau drąsos.
Kaip ir saugumo. Šalims, besibaiminančioms Rusijos, tarptautinis solidarumas yra geriausia gynyba. Taivano palaikymas darytų ją įtikinamą.
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
