Dabar visa tai liko tik prisiminimuose, o pasaulis atrodo išblukęs visais atžvilgiais. Komunizmas išnyko beveik visur. Vietoj jo turime įvairių rūšių kapitalizmą: valstybinį, autoritarinį, „senų bičiulių“, „visuotinės gerovės“; jie visi turi skirtingą kiekį politinio pliuralizmo. Nebeskelbiami beveik jokie karai: Maskva ir Kijevas vis dar palaiko diplomatinius ryšius, nors Rytų Ukrainoje vyksta karas. Atsiskyrėliškas Pchenjano režimas kibernetiniais ginklais apgaudinėja Bangladešo bankus ir trikdo Holivudo kino kompanijų darbą.
Kalbant apie vadovavimą pasauliui, technologijų kompanijos mūsų dienomis yra svarbesnės nei dauguma vyriausybių. Šnipai begėdiškai veikia beveik be jokios priedangos, naudojasi įtaka ir skleidžia propagandą. Bet kas, turintis prieigą prie interneto, gali būti žurnalistas, leidėjas ar propagandistas.
Visi šie dalykai kelia didelių problemų mūsų saugumui. Tačiau šis ribų blukimas nėra visiškai naujas. Šaltasis karas neturėjo konkrečios pradžios ir pabaigos, kaip kad prisimename. Vakarų stovykloje klestėjo siaubingos diktatūros, o vadinamasis komunistinis blokas buvo retorinė priemonė, o ne realybė. Jugoslavija, Albanija, Kinija ir Rumunija buvo tarp šalių, kurios tiek savo vidaus, tiek užsienio politikoje siekė kitokių tikslų.
Pramoniniame pasaulyje praktikos oficialiai skelbti karą nebesilaikoma jau kelis dešimtmečius.
Pramoniniame pasaulyje praktikos oficialiai skelbti karą nebesilaikoma jau kelis dešimtmečius. Paskutinis toks, atrodo, buvo Čado ir Pietų Sudano karas 2005-aisiais, o iki jo dar buvo 1977-ųjų Somalio ir Etiopijos karas.
Dezinformacija, propaganda ir šališka arba nerūpestinga bei tendencinga žurnalistika – irgi jokia naujiena.
Yra tik du iš tikrųjų nauji dalykai. Pirmas – politinis technologijų poveikis. Internetas suteikė galimybę plačiai ir anonimiškai skleisti medžiagą, kuri atrodo kaip naujienos, bet iš tiesų nėra naujienos. Tai yra naudinga apsukriems ir nesąžiningiems priešams. Šiuolaikinis gyvenimas neatsparus atakoms prieš duomenų konfidencialumą, vientisumą ir prieinamumą – pavyzdžiui, trikdant kompiuterių ir tinklų, valdančių mūsų gyvybiškai svarbią infrastruktūrą, veiklą.
Antras – balansas tarp pinigų ir politikos pakrypo turtuolių naudai. Rusija yra gryna plutokratija: žmonės, kurie valdo šalį, taip pat yra jos savininkai. Tačiau ir kitos valstybės turi panašių problemų. Nerimą kelia milijardierių demonstruojama įtaka JAV politikoje, kur Kongreso respublikonai įnirtingai bando savanaudiškai apkarpyti mokesčius, o demokratai nelinkę įvesti didesnių mokesčių ir egalitarinės politikos (visuotinės sveikatos apsaugos, pigesnio išsilavinimo), kuri turbūt patiktų jų rinkėjams, bet ne turtingiems partijos rėmėjams.
Godumo ir technologinių pokyčių kombinacija yra viena pagrindinių Rusijai besipriešinančių Vakarų šalių silpnybių. Kremliaus pinigai veikia mūsų sprendimų priėmimo mechanizmą pačioje jo viršūnėje. Kremliaus propaganda, daugiausiai skatinanti nepasitikėjimą ir susiskaldymą, o ne atvirai stumianti Rusijos interesus.
Nesame bejėgiai. Galime išvalyti savo finansinę sistemą, reikalauti įmonių savininkų viešųjų registrų ir įkalinti nedorus bankininkus, teisininkus ir buhalterius, leidžiančius klestėti pinigų plovimui.
Galime pakeisti mokesčių sistemą, kad turtingi žmonės negalėtų jų išvengti; pavyzdžiui, rinkti mokesčius už valdomą žemę, nuomojamus būstus ir išmetamas šiltnamio efektą skatinančias dujas. Tai būtų gerokai veiksmingiau nei mėginti apmokestinti pelną, dažnai ištirpstantį kažkur užsienyje. Europos Komisija privertė paklusti „Microsoft“ ir „Gazprom“; ji taip pat gali pažaboti „Facebook“ ir „Google“.
Daug sunkiau bus susidoroti su technologijų problemomis. Net jei nedelsdami pradėsime tuo rūpintis, dėl savo blogų įpročių ir pasirinkimų atsiliekame jau 20 metų; susidursime ir su didėjančiu pokyčių tempu. Prognozuojamoje ateityje veikėjai, užsiimantys informaciniu karu, šnipinėjimu ir trikdantys darbą, išlaikys taktinį pranašumą prieš savo priešininkus. Šiuo atveju sprendimas būtų atgrasymas – sena, bet naudinga sąvoka, kurią mūsų dienomis reikia skubiai modernizuoti.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
