Nuo komunizmo žlugimo praleidome daug palankių galimybių. Vis dėlto kai kuriomis sugebėjome pasinaudoti.
Britanijos vaidmuo ypač svarbus dviem atžvilgiais. Vienas jų – gynyba, žvalgyba ir bendradarbiavimas saugumo srityje. Britanija turi žmogiškųjų ir elektroninių pajėgumų, su kuriais lygiuotis gali tik nedaugelis kitų valstybių. Galime patarti dėl grėsmių ir apie jas perspėti. Galime siūlyti apmokymus. Galime atsiųsti karių, karo lėktuvų ir laivų. Turime branduolinių ginklų.
Šie indėliai praktiniu požiūriu dažnai būna kuklūs. Tačiau jie ypač svarbūs laikais, kai tarptautinė padėti yra itin rūškana.
Britanijai reikalingos jos sąjungininkų įžvalgos ir patirtis – galbūt ne tiek, kiek mes esame reikalingi jiems, bet vis tiek nemažai.
Praktiniu požiūriu, Donaldo Trumpo administracija buvo labai griežta Rusijai. Vis dėlto JAV prezidento retorika dažnai būna padrika ir kelianti nerimą. Ar jis galėtų atšaukti JAV dalyvavimą artėjančiose pratybose „Defender Europe“ – didžiausiose nuo 9-o dešimtmečio? To niekas nežino.
„Prezidentui pratybos nepatinka“, – per Miuncheno saugumo konferenciją man niūriai sakė vienas patarėjas. Jis akivaizdžiai laiko šiuos manevrus per brangiais. Tačiau iš tiesų nesimokyti gintis yra dar brangiau.
Jeigu ryšiai su Amerika yra įtempti, kitų šalių reikšmė išauga. Tai gali reikšti didesnę priklausomybę nuo Prancūzijos – vienintelės rimtos karinės galios žemyninėje Europoje. Vis dėlto Emmanuelis Macronas atrodo pleškinantis ant laužo savo šalies patikimumą. Pernykštis neapdairus pasisakymas apie Europos „strateginę autonomiją“ buvo pirmoji klaida. Vetuoti Šiaurės Makedonijos ir Albanijos stojimo į ES derybas buvo beatodairiška ir sunkiai paaiškinama. Lygiai tokios pačios yra kalbos apie santykių su Rusija atkūrimą.
Prancūzijos prezidentas dažnai sudaro įspūdį neketinąs nusileisti iki lygio, kai reikia imtis kažką paaiškinti, išklausyti kitus požiūrius arba patikslinti savo politiką. Miunchene jis užsiminė, kad gali persigalvoti dėl stojimo į ES derybų veto. Tačiau taisyti reputaciją būna daug sunkiau, negu ją išlaikyti.
Taigi, lieka Britanija. Šiuo atveju pagrindinis pavojus – kad saugumo bendradarbiavimas taps ginčų su ES dėl Britanijos išstojimo auka.
Britanija turi žmogiškųjų ir elektroninių pajėgumų, su kuriais lygiuotis gali tik nedaugelis kitų valstybių.
Išskaičiavimus Dauningo gatvėje įžvelgti lengva: pasakyti švedams, estams, lenkams ir kitiems, jog jeigu jie nori ir toliau glaustis po mūsų skėčiu, privalo spausti derybininkus Briuselyje daryti nuolaidų dėl žvejybos, migracijos arba bet kurio kito iš dešimčių tendencingų klausimų, kuriuos privalu išspręsti iki vasaros.
Iki šiol nutekėjusi informacija rodo, jog kai kurie žmonės Britanijos vyriausybės aukščiausiuose sluoksniuose neišmano arba nesidomi niekuo, kas dedasi „Europoje“, iš kurios dabar traukiamės – jų nuomone, toks požiūris yra protingas ir praktiškas.
Jeigu pasiseks, dabartinis politinis teatras neperaugs į rimtesnius dalykus. Vis dėlto tokie žaidimai pavojingi. Didžiosios šalys, faktiškai vadovaujančios ES, spaudimui nepasiduos. Joms reikia sutarties, veikiančios teisiniu ir ilgalaikiu pagrindu, o ne vien to, ką Borisas Johnsonas galėtų prakišti savo šalininkams. Dar blogiau, kad jau pašlijusi Britanijos reputacija Europoje patirs rimtą žalą.
Iš tikrųjų didžioji dalis praktinio bendradarbiavimo bus tęsiama. Britanijai reikalingos jos sąjungininkų įžvalgos ir patirtis – galbūt ne tiek, kiek mes esame reikalingi jiems, bet vis tiek nemažai. Kalbant apie šnipų gaudymą, lėktuvų perėmimą arba dalijimąsi žiniomis apie Rusijos kariškių įpročius, bendros pastangos veikia geriausiai. Tačiau vertingas pasitikėjimas, kurį esame sukūrę per pastaruosius du dešimtmečius, bus paaukotas. Visa Europa bus silpnesnė – kaip ir Britanija. Ir nė kiek nestebina, kad daugiausiai iš to laimės Rusija ir Kinija.
Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
