Tiesa, kad drąsa ir idealizmas įkvepia ir skatina kovą. Prisimenu 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių pasipriešinimo sovietų imperijai blykstelėjimus – naujienų fragmentus apie sulaikytus ar mirusius per bado streiką disidentus, taip pat slogias mažas demonstracijas vėjo gairinamose gatvėse Londone, Vašingtone ir kitur. Kaip žmonės juokdavosi iš Estijos, Latvijos, Lietuvos ar Ukrainos nepriklausomybės minties. Net pagerėjusios Vaclavo Havelio kalinimo sąlygos buvo didelis laimėjimas.
Tiesa, kad drąsa ir idealizmas įkvepia ir skatina kovą.
Vis dėlto sėkmei reikia ir kitų ingredientų. Padeda didelė sėkmės dozė: Kremlius, vadovaujamas Michailo Gorbačiovo, prarado valią žudyti. Diktatūrų įgimti vidiniai prieštaravimai gali veikti laisvės naudai. Sovietinės sistemos ekonominis žlugimas padėjo ją delegitimizuoti net tokių žmonių kaip Vladimiras Putinas akyse.
Svarbiausia yra strategija. Bandantiems nuversti autokratinius režimus (nesvarbu, ar jie tai darytų iš išorės, iš apačios ar (net) iš vidaus) reikia nuožmaus ryžto. Jie turi sutelkti išteklius, nustatyti prioritetus, užsitikrinti sąjungininkų, kelti reikalavimus, įtvirtinti laimėjimus, valdyti nesėkmes. Visuomenės protestai gali būti gyvybiškai svarbi tos strategijos dalis. Bet jie nėra jos pakaitalas.
Svarbiausia yra strategija.
Bijau, kad tai yra klaida, kurią padarė Baltarusijos opozicija. Jai nepavyko suskaldyti režimo viršuje ar demoralizuoti žmonių, kurie vykdo jo įsakymus. Opozicijai trūksta darnių struktūrų, kurios nuo 1980-ųjų buvo skiriamasis Lenkijos „Solidarumo“ judėjimo požymis. Ji per daug remiasi pozavimu prieš kameras, kai jos simpatiška ištremta lyderė Sviatlana Cichanouskaja susitinka su užsienio aukšto rango pareigūnais, ir kas savaitę vykstančiomis demonstracijomis.
Režimas turi daugybę lazdų ir kalėjimo kamerų.
Šis požiūris gali pasiteisinti, jei išaugs šių mitingų ir dalyvių skaičius, kaip 1989 metais nutiko Čekoslovakijoje. Tačiau tai yra rizikinga. Neišsivysčius visuotiniam nacionaliniam sukilimui protestuotojai yra tarsi Pirmojo pasaulinio karo laikų pėstininkai, drąsiai žygiuojantys priešo link, turėdami mažai šansų, kad jiems pasiseks. Režimas turi daugybę lazdų ir kalėjimo kamerų. Taigi, protestai pabrėžia opozicijos silpnybę, o ne jos stiprybę. Dorodama savo priešininkus valdžia įgyja patirties ir įžvalgų – ir vykdo savo planus.
Šitaip nutiko Honkonge ir Venesueloje. Be didelės dozės sėkmės ar greitų strategijos pakyčių toks pats likimas, bijau, laukia ir A.Navalno šalininkų.
Didelis trūkstamas ingredientas yra sunkus, ryžtingas politinis darbas, kuris kuria pasitikėjimo ir solidarumo tinklus tarp tūkstančių, paskui dešimčių tūkstančių ir, galiausiai, milijonų žmonių. Aktyvistai mokosi lyderystės ir drausmės. Diskutuojama dėl idėjų. Plėtojasi politika. Nedidelės pergalės sudaro pamatus didesnėms. Tai ypač reikalinga Baltarusijai.
Silpniausia režimo vieta yra ta, kad jo deklaratyvus nusistatymas prieš Vakarus neigia savo priklausomybę nuo turtingų demokratijų.
Rusijoje taip pat padės masinis aktyvizmas, tačiau silpniausia režimo vieta yra ta, kad jo deklaratyvus nusistatymas prieš Vakarus neigia savo priklausomybę nuo turtingų demokratijų. Su Kremliumi susijusios įmonės listinguoja savo akcijas Londone ir parduoda dujas Vokietijai. Jų viršininkai atostogauja Prancūzijoje ir taupo pinigus JAV doleriais. Vakarų vyriausybės, jei jos apsispręstų to imtis, galėtų sunaikinti V. Putino režimą įšaldydamos ir areštuodamos jo turtą, uždrausdamos jo draugams (ir jų šeimoms) keliauti į užsienį ir, svarbiausia, atgrasydamos kleptokratų patarnautojus – jų bankininkus, teisininkus ir sąskaitininkus.
Mes Vakaruose galime padaryti, kad taip įvyktų. Jei dėl savo bailumo ir godumo to nesiimame, drąsių ir idealistiškų žmonių likimas gula ant mūsų sąžinės.
Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
