Europa savo ruožtu patiria didžiausią per pastaruosius tris dešimtmečius grėsmę, keliamą stiprėjančios Rusijos, apimtos revanšistinių nuotaikų. Castro mirtis yra proga mums prisiminti, kad Šaltasis karas buvo nešvarus, siaubingas ir tikras; kad vos jo nepralaimėjome ir labai džiaugiamės jį laimėję. Juk džiaugiamės, tiesa?
Vis dėlto daug svarbių veikėjų, pradedant popiežiumi, baigiant Baracku Obama ir Jeanu-Claude’u Junckeriu – kurie, regis, turėtų būti supratingesni – Kubos komunistų lyderio mirtį laiko proga išsakyti patoso kupinų sentimentalių pareiškimų apie jo istorinį vaidmenį.
Nėra jokio paradokso, kad blogi žmonės gali nuveikti svarbių ir įdomių darbų. Siaubingi žmonės retai būna nuobodžios asmenybės. Ir jeigu pakankamai ilgai išbūni valdžioje, per tą laiką tikriausiai įvyks kažkas gera. Pavyzdžiui, Stalinas industrializavo Sovietų Sąjungą ir pertvarkė jos infrastruktūrą. Hitleris tiesė kelius ir skatino sveiką gyvenseną (tik kai kuriems, nes kai kurias mažiau vertinamas žmonių grupes šis režimas, tarkim, spaudė itin sunkiai dirbti).
Svarbu nepainioti stipriųjų asmenybės bruožų su moralės vertinimais. Drąsa, ištikimybė ir gebėjimas aiškiai reikšti savo mintis gali būti pavydėtini ypatumai, bet ne visais atvejais keliantys susižavėjimą. Daugybė nacių buvo drąsūs. Daugybė komunistų buvo ištikimi. Propagandininkai visur iškalbūs (ir netgi sąmojingi ir žavūs). Tai jų nedaro gerais žmonėmis.
Taip, pono Castro režimui gerai sekėsi užtikrinti sveikatos apsaugą neturtingoje šalyje, kuriai anksčiau šios paslaugos buvo neprieinamos. Jis atlaikė milžinišką Jungtinių Valstijų spaudimą. Jo nuverstas ankstesnis režimas buvo nesąžiningas ir žiaurus.
Castro režimas buvo įpratęs naudoti kankinimus ir žiauriausius KGB stiliaus psichologinio spaudimo metodus.
Bet tai nereiškia, kad turėtume gedėti jo mirties. Priminsiu kelis dalykus: Castro režimas buvo įpratęs naudoti kankinimus ir žiauriausius KGB stiliaus psichologinio spaudimo metodus. Jis žudė žmones, juos kalino ir sugriaudavo jų gyvenimą. Lygiuodamasis į sovietus, jis primetė puritonišką kultūros ir asmeninio gyvenimo kontrolę. Jis siuntė gėjus į koncentracijos stovyklas (taip pat draudė rokenrolą ir ilgus plaukus).
Iš šio „socialistinio rojaus“ pabėgo šimtai tūkstančių žmonių. Kuba, galėjusi būti viena turtingiausių Vakarų pusrutulio valstybių, beveik visą Šaltojo karo laikotarpį buvo priklausoma nuo subsidijų, o ekonomiką ištiko krachas, kai rublių srautas išseko.
Po mirties ponui Castro rodoma pagarba iš tiesų mažai susijusi su juo pačiu arba sala, kurią jis netinkamai valdė. Ir nė kiek ji neatspindi žinojimo, į kokias aklavietes tokios idėjos gali nuvesti mūsų laikais – puikus pavyzdys yra baisus Venesuelos ekonomikos skurdas.
Šios liaupsės daugiausiai atspindi Vakarų neapykantą sau ir saviapgaulę. Net ir santūriai girdami komunistinę Kubą bei jos įkūrėją galite parodyti, kad kairiojo sparno idealizmo kibirkštis tebedega jūsų romantiškoje dvasioje, kad jus šiurpina imperializmas ir karo kurstymas, kad širdimi esate nuskriaustųjų pusėje. Anais laikais galbūt būtumėt kovęsi Ispanijos pilietiniame kare ir rašę apie tai eiles. Arba būtumėt tapę žvaigždėmis Kasablankoje.
Pagrindinė tokio mąstymo problema – kad jis iškreipia ne vien patogiai nutolusios praeities, bet ir dabartinės padėties suvokimą. Mes neužkirsime kelio Vladimirui Putinui, jeigu galvosime, kad Vakarai yra taip sugadinti godumo, imperializmo ir militarizmo, kad jų nebeverta ginti.
Mūsų pusė nebuvo tobula anksčiau ir nėra tobula dabar. Vis dėlto kare svarbiausias dalykas – nepralaimėti. Mes turėtume šokti ant Castro kapo, o ne linkėti, kad jis būtų laimėjęs.
Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius
