Pasiekimai atrodo apgailėtinai. Nesugebėjome nuspėti artėjančios Sovietų Sąjungos griūties (ir, kai kuriais atvejais, netgi gėdingai mėginome neleisti imperijai iširti). Nepakankamai įvertinome korupcijos poveikį posovietinei Rusijai ir kitoms šalims. Neįžvelgėme buvusios KGB revanšo, kurio geriausiu pavyzdžiu tapo Vladimiro Putino atėjimas į valdžią. Buvome netikėtai užklupti išpuolių Estijoje 2007-aisiais, karo Gruzijoje 2008-aisiais ir didžiulių Rusijos karinių pratybų 2009-aisiais. Europos šalys panikavo dėl dujų tiekimo per Ukrainą sutrikimų. Vakarai buvo apkvailinti D.Medvedevo ir V.Putino susikeitimo pareigomis. Jie nesugebėjo suprasti Rusijos priešinimosi ES Rytų partnerystei, todėl nenutuokė apie artėjantį Krymo atplėšimą ir 2014 metų karą Rytų Ukrainoje. Niekas nesitikėjo, kad Rusija 2016 metais atakuos JAV politinę sistemą. Britanijos pareigūnai 2006 metais neįsivaizdavo, kad Rusija nori nužudyti perbėgėlį iš FSB Aleksandrą Litvinenką arba kad ji surengs panašią operaciją prieš buvusį GRU karininką Sergejų Skripalį.
Daugelyje šių sričių Vakarai susiprato. Įsisąmoninome, kad Rusija kelia grėsmę. NATO sustiprino savo teritorinę gynybą šiaurės rytų ir pietryčių Europoje. Šis darbas dar ne visiškai atliktas, bet netikėtos sėkmingos Rusijos atakos pavojus smarkiai sumažėjo. Daug rimčiau vertiname kibernetinį saugumą. Suprantame, kad informacija gali būti naudojama kaip ginklas. „Įsilaužimo ir nutekinimo“ atakos, kurios veikė Lenkijoje ir JAV, nesuveikė Prancūzijoje ir Vokietijoje. Vakarų šalių kontržvalgybos dabar savo prioritetu laiko Rusijos vykdomą šnipinėjimą. ES pertvarkė žemyno energetikos saugumą, užtikrindama geresnę infrastruktūrą ir griežtesnę priežiūrą.
-
Edwardas Lucasas: „Putinas „skaldyk ir valdyk“ politiką Vakaruose vykdė labai sėkmingai“
-
Edwardas Lucasas: „Turėtume aiškiai pasakyti: daugiau jokių nešvarių rusiškų pinigų“
-
Emmanuelis Macronas: Europos Sąjungos saugumas turi nebepriklausyti nuo JAV
-
Šiaurės šalys įspėja ir Lietuvą: bus bandoma kištis ir paveikti rinkimų rezultatus
Vis dėlto yra vienas didelis frontas, kur dar nesame perpratę Rusijos taktikos. Tai – pinigų naudojimas.
Rusija nėra turtinga šalis, bet ji turi pakankamai pinigų pirkti politinei įtakai – atvirai arba slapta. Tarp jos naudojamų priemonių – naudojimasis ekonomikos prietilčiais ir verslo modelių, kurių išlikimas priklauso nuo gerų santykių su Rusija, kūrimas. Pasitelkiamos ir juodosios technologijos – prekyba viešai neplatinama informacija, pinigų plovimas arba ginklu paverčiama korupcija.
Saugumo politikos ekspertams sunku rasti priemonių šiems pavojams atremti. Esame labiau patyrę karinio biudžeto, gynybos planavimo, žvalgybos analizės ir panašiose srityse. Esame įpratę atvirai keistis nuomonėmis su gynybos rangovais arba sprendimus priimančiais vyriausybių pareigūnais. Tačiau paprastai nesidomime konkurencijos politika, finansinio reguliavimo ypatumais arba prekių rinkos virtuve, ypač jeigu šie klausimai patenka į itin ginčijamą politinę sritį. Politinių kampanijų finansavimo reforma Jungtinėse Valstijose, Londono Sičio vaidmuo Britanijoje po „Brexit“, bankų slaptumo įstatymai Liuksemburge ir Delavere registruotos ribotos atsakomybės įmonės yra už daugelio ekspertų komforto zonos ribų.
Tačiau šis mūšis mūsų dar laukia priešakyje. Geopolitinės galios gyslos yra finansinės. Rusija (ir kitos priešininkės, pavyzdžiui, Kinija) supranta, kad jog gali pirkti politinę įtaką, naudodamosi mūsų teisinių ir finansinių sistemų spragomis, kai kada – visiškai teisėtomis.
Turtingoms Vakarų valstybėms reikia spręsti šias problemas jų pačių labui. Taip pat turėtume atminti, kad korupcija tokiose šalyse kaip Ukraina veši tik dėl bendrininkų, veikiančių tokiose vietose kaip Londonas ar Viena. Senas šūkis skelbė: „Už jūsų ir mūsų laisvę.“ Dabar turėtume jį atnaujinti ir įtraukti sąžiningumą.
Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
