Jam ne pakeliui su madingu sekuliarizmu ir socialiniu liberalizmu. Rusijos Ortodoksų Bažnyčia – nacionalinio gyvenimo centre. Lyčių politika nepajudinamai įstrigusi praėjusioamžiaus 10-ame dešimtmetyje: privačiai galit užsiimti kuo tik norit, bet nesitikėkit jokios teisinės apsaugos, jeigu norit pasikeisti lytį, susituokti su tos pačios lyties asmeniu arba auginti vaikų netradicinės orientacijos šeimoje.
Ekonominis liberalizmas Kremliui irgi ne prie širdies. Karteliai – gerai, monopolijos – dar geriau. Stambusis verslas privalo rūpintis nacionaliniais interesais. Oligarchai gali uždirbti daug pinigų, bet jie privalo mokėti duoklę esamai valdžiai.
Politiniu požiūriu, Kremlius palaiko kraštutinį hėgeliškąjį konservatyvizmą, skelbiantį, kad valstybės interesai – kaip juos interpretuoja valstybės vadovai – yra aukščiau visko. Demokratija atlieka tik dekoratyvinį vaidmenį ir nėra lemiamas veiksnys. Įstatymų viršenybė šiuo atveju reiškia, kad teismai ir teisinė sistema naudojami valdžios viršūnės priimtiems sprendimams įgyvendinti. Ji nesudaro sąlygų silpniesiems patraukti atsakomybėn galinguosius.
Užsienyje Kremlius naudojasi tarptautiniais įstatymais, kad supančiotų ir įveiktų Vakarus, bet valstybės interesai pranoksta viską. Rusijos lyderių požiūris į pasaulį tradicinis, griežtai atmetantis bet kokius sentimentus arba moralę. Šalys nuolat varžosi: praryk kitą, nes kitaip pats būsi sudorotas. Taigi, geriau ryti kitus. Kremlius neatsiprašinėja dėl savo kruvinos imperinės praeities ir yra pasiryžęs išlaikyti savo tebeturimą imperiją.
Vertinant be skrupulų, visa tai atrodo suprantama. Tai paaiškina, kodėl kai kuriems Trumpo respublikonams Rusija atrodo patraukli.
Tačiau tai šiurpina kitus konservatyvių pažiūrų veikėjus, tikinčius sąjungų šventumu, nuosavybės teisių svarba ir teismų nepriklausomybe. Štai kodėl tokie žmonės kaip JAV senatorius Johnas McCainas, Vokietijos kanclerė Angela Merkel, Lenkijos Radekas Sikorskis ir Švedijos Carlas Bildtas bjaurisi Putino režimu.
Labiau stebina kairiųjų reakcija. Už egalitarizmą pasisakantys socialliberalai, jautrūs rasių, lyčių ir visuomenės klasių reikalams, tikintys universalia brolybe (arba, mūsų laikais, brolių ir seserų vienybe) bei gerbiantys žmogaus teises, tikintys, kad valdžia kyla iš apačios į viršų, o ne atvirkščiai, ir smerkiantys kolonializmą, turėtų laikyti šiuolaikinę Rusiją visko, kas jiems nepatinka, įsikūnijimu.
10-o dešimtmečio Rusija pasižymėjo daugeliu liberaliajam kairiajam sparnui nepriimtinų ypatybių, bet V.Putino iškilimas jas dar labiau pablogino. Agresija užsienyje ir represijos šalies viduje, groteskiška nelygybė, išsikerojusi korupcija, įsitvirtinęs neteisingumas – visa, kas (turėtų) kelti įniršį mėgstantiems pamojuoti plakatais, paskanduoti šūkius ir pareikšti palaikymą boikotams.
Tačiau iš didelio debesio – mažas lietus. Žinia, „Pussy Riot“ merginų parodomasis teismas ir joms skirta įspėjamoji bausmė sulaukė atgarsio. Tačiau kairieji dažniausiai tebebūna stebėtinai atlaidūs Rusijos režimo godumui ir beširdiškumui. Britanijos leiboristų partijos vadovybė neturi ko pasakyti apie Kremliaus nusikaltimus; jos palaikoma spaudimo grupė „Stop the War“ (Sustabdykite karą) nusistačiusi tik prieš „imperialistų“ (t.y., Vakarų) karus.
Kaip savo naujame komentare pastebėjo vokiečių istorikas Jan Behrendsas, jo šalies Socialdemokratų partija irgi atrodo nieko nepasimokiusi per pastaruosius 15 metų. Užuot pripažinusi Rusijos keliamą grėsmę jos kaimynėms (ir Vokietijai), partija tebeskelbia tuščius, guodžiančius šūkius apie dialogą.
Galbūt viena iš priežasčių – kairiojoje stovykloje išliekantis įsitikinimas, kad Rusijos revoliucingojo socializmo tradicija suteikia šiai šaliai tam tikro moralinio svorio (vis dėlto, jeigu norite suvokti, kokių problemų kelia šis požiūris, pasiskaitykite Giles'o Udy genialią naują knygą „Leiboristai ir GULAGas“ (Labour and the Gulag)).
Tikroji priežastis yra nusistatymas prieš Ameriką ir Vakarus, kai sveika savikritika perauga į apakinančią neapykantą sau. Tai Kremliui atriša rankas užsipulti Vakarus ir toliau apiplėšinėti, žeminti bei izoliuoti savo pagrindines aukas – pačius Rusijos žmones.
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius ir Europos politikos analizių centro (CEPA) vyresnysis viceprezidentas
