Paprastas nepaklusnumo veiksmas aukštyn kojomis apverčia jėgos dinamiką. Taip nutinka, kai OMON'ininkas (regis, paprastai tai būna vyras) trumpam atsiduria mažumoje. Protestuotojai galėtų jį nugriauti ant žemės, trenkti jam į galvą plyta ar aplieti benzinu. Tokių dalykų nutinka per kitus politinius neramumus. Bet čia Baltarusija. Demonstrantai nesužeidžia savo kankintojo ir nežemina jo. Jie tiesiog užtikrina, kad būtų nufotografuotas jo veidas.
Pastarosiomis dienomis žiūrėjau daug vaizdo įrašų, kaip plešiamos kaukės. OMON'ininkas staiga tampa panašus į žmogų. Taip pat jis atrodo sutrikęs, net susigėdęs: jis jau nebėra kietas vyrukas iš kietos komandos – jis yra žmogus, sugautas darantis kažką bloga.
Demonstrantai nesužeidžia savo kankintojo ir nežemina jo. Jie tiesiog užtikrina, kad būtų nufotografuotas jo veidas.
Jo gyvenime yra moterų: jis tikrai yra sūnus, galbūt brolis, veikiausiai sutuoktinis, gal tėvas. Be moterų giminėje jis turi draugių ir kaimynių. Tos moterys gali dalyvauti protestuose. Daugelis jų bent jau jas palaiko. Jos pažįsta tą sustingusį, pompastišką režimą, kuris suklastojo praėjusį mėnesį vykusius rinkimus, kuris su Kremliaus pagalba laikosi įsikibęs valdžios ir smurtu bei žeminimu atsako tiems, kas jam priešinasi.
Galbūt daugelis tų moterų ir vyrų iš mūsų minimo OMON'ininko aplinkos nežinojo jo profesijos. Dabar jis be kaukės, jis bijo, kad bus jų atpažintas kaip banditas ir išdavikas. Jis turės su jomis susidurti – savo daugiabučio laiptinėje, apsipirkinėdamas, sporto renginiuose ir giminių susitikimuose. Jos gali jo paklausti: „Kodėl mus mušate?“ Arba paprasčiausiai nuo jo nusisukti. Bet kokiu atveju jis pastebės pasikeitusį balso toną, nukreiptą žvilgsnį, neišsiųstą ar nepriimtą pakvietimą. Jo kolegos irgi nerimauja: toliau gali ateiti jų eilė netekti kaukių ir tapti atstumtaisiais.
Režimams žlungant, viršuje jie susiskaldo, o apačioje – sutrupa. Baltarusijoje įmanomi abu dalykai. Protestuotojų ir jų draugų užsienyje užduotis yra paspartinti abu procesus. Fizinis kaukės nuplėšimas atskiriems represijų vykdytojams yra vienas žingsnis. Kitas yra padaryti tą patį dalyką masiškai elektroniniu būdu. Opozicija, regis, gavo asmens duomenų apie kiekvieną Baltarusijos milicijos pajėgų narį ir planuoja juos paviešinti.
Jos gali jo paklausti: „Kodėl mus mušate?“ Arba paprasčiausiai nuo jo nusisukti. Bet kokiu atveju jis pastebės pasikeitusį balso toną, nukreiptą žvilgsnį, neišsiųstą ar nepriimtą pakvietimą.
Kita puolimo linija yra prieš režimo buvimą užsienyje. Baltarusija turi daugybę ambasadų ir kitų diplomatinių misijų. Kai kurie jų darbuotojai gali būti ištikimi režimo rėmėjai. Tačiau daug ką gali pykinti dėl to, kas vyksta namuose. Gal jie turi vaikų, kurie studijuoja universitetuose. Jie yra priversti žiūrėti vaizdo įrašus apie milicijos brutalumą su pasibjaurėjimą keliančiu nerimu.
Šie žmonės gali pereiti į kitą stovyklą. Keletas jų jau taip padarė. Ambasadorius Slovakijoje buvo vienas pirmųjų. Jo kolega Nyderlanduose davė neįtikėtiną interviu, kuriame kritikavo represijas. Mums reikia jų daugiau.
Pergalei svarbus impulsas. Žmonės režimo viduje privalo vis dažniau susimąstyti, kad jis yra pasmerktas. Niekas nenori būti pralaiminčiojoje pusėje. Metusiems jam iššūkį tampant vis labiau užtikrintiems savo pergale, prie jų prisijungia daugiau žmonių. Kai kaukėti vyrai su lazdomis atsisakys jas panaudoti, o atsakingieji nebedalins jiems įsakymų, Aliaksandrui Lukašenkai ir jo gaujai ateis metas keliauti prie laukiančio sraigtasparnio. Tegul tai nutinka greitai.
Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
