Paroda „Dangaus ir stepių sūnus“, pasakojanti apie Čingischano mongolų imperiją, buvo atidėta iki 2024 metų vasario. Priežastis – kaina, kurią Kinijos institucijos mėgino išpešti už dalies eksponatų pateikimą. Jos reikalavo nevartoti žodžių „mongolai“ ir „imperija“ ar netgi neminėti paties Čingischano. Jos norėjo visiškai kontroliuoti tekstų, žemėlapių, katalogo ir reklaminės medžiagos toną ir turinį. Paveldo biuras Pekine pasiūlė į Kiniją orientuotą parodos koncepciją, anot muziejaus direktoriaus Bernard'o Guillet, visiškai „pradanginančią mongolų istoriją ir kultūrą“.
Viena vertus, tai parodo, kas yra opu pačiai Kinijai. Čingischano užkariavimai yra pažeminimas, kurį režimas mielai ištrintų iš istorijos. Dabartis irgi svarbi. Pastaruoju metu buvo imamasi griežtų priemonių prieš engiamą šios šalies mongolų mažumą, atimsiančių iš jos teisę mokytis gimtąja kalba. Kinijos pavergtosioms tautoms (iš jų žinomiausios – tibetiečiai ir uigūrai, bet esama ir kitų) gresia prarasti savo kultūrą, kalbą ir tikėjimą, kinams vykdant negailestingą etninio ir nacionalinio dominavimo politiką, pateikiamą kaip komunistinė ideologija.
Kinija dėl savo įtakos gali diktuoti sąlygas pasauliui arba, mažų mažiausiai, visoms jo dalims, kurių komercinė sėkmė yra priklausoma nuo Kinijos.
Ši padėtis yra siaubinga Kinijos valstybės-kalėjimo belaisvėms, bet ji taip pat siunčia blogą žinią mums. Kinija dėl savo įtakos gali diktuoti sąlygas pasauliui arba, mažų mažiausiai, visoms jo dalims, kurių komercinė sėkmė yra priklausoma nuo Kinijos. Holivudas, itin priklausomas nuo Kinijos rinkos, nuo 1997 metų nesukūrė nė vieno Kiniją kritikuojančio filmo. Rašytojų asociacijos „PEN America“ ataskaitoje sakoma, kad kino kūrėjai keičia „aktorius, siužetus, dialogus ir scenas“ Kinijos pareigūnų paliepimu, „formuodami suvokimą, primesdami delikatumą ir naujai apibrėždami, kas gali būti rodoma, sakoma ir vaizduojama.“
Pavyzdžiui, su gėjais ir lesbietėmis susijęs turinys buvo pašalintas iš tokių filmų kaip „Bohemijos rapsodija“, „Žvaigždžių kelias 3“, „Svetimas 5“ ir „Debesų žemėlapis“. Tuo metu iš filmų „Operacija „Skyfall“ ir „Neįmanoma misija 3“ buvo pašalintos scenos, kur vaizduojama, kaip žudomi kinai. Juostoje „Daktaras Streindžas“ veikėjas tibetietis tampa keltu. Filme „Asas Maverikas“ piloto striukė buvo pakeista – nuo jos pašalinta Taivano vėliava. Ir tai taikoma ne vien didelio biudžeto juostų atžvilgiu. Net ir menkas ryšys su Kiniją kritikuojančiu filmu, sukurtu ne Holivude, gali užgesinti karjeros galimybes.
Kiti taikiniai – muziejai ir universitetai. Šios įstaigos yra pažeidžiamos, nes daugelyje šalių tikimasi, kad jos bus verslios, ieškos partnerių, donorų ir užsakovų – įskaitant subjektus tokiose autoritarinėse valstybėse kaip Rusija ir Kinija. Sąveika tarp lėšų ieškančių kultūros institucijų ir Kinijos komunistų partijos kontrolės maniakų yra pragaištinga akademinei laisvei.
Anksčiau daugiausiai dėmesio būdavo skiriama vogti intelektinę nuosavybę ir su gynyba susijusias paslaptis. Dabar vis labiau stengiamasi užgniaužti žodžio laisvę, ypač kai buvo priimtas Honkongo nacionalinio saugumo įstatymas, numatantis baudžiamąją atsakomybę už Kinijos valdžios kritiką – bet kam, visame pasaulyje. Bet kuris mokytojas ar studentas, besilankantis Honkonge ar Kinijoje – arba tokiose šalyse kaip Tailandas, kurios yra išdavusios žmonių Pekino prašymu – dabar rizikuoja būti suimtas dėl savo pareiškimų arba tyrimų.
Dabar vis labiau stengiamasi užgniaužti žodžio laisvę.
Daugelis susigundys į šį spaudimą atsakyti savicenzūra. Tai suteikia Kinijai lengvą pergalę. Tačiau priešinimasis, kai prie jo prisideda pakankamai žmonių, įveikia baugintojus Pekine. Neturėtume Čingischano prisiminti maloniai, bet prisiminkime jį, kaip patys norime, o ne kaip mums liepiama.
Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
