Šis prisipažinimas klydus lydėjo Radeko Sikorskio, tuomečio lenkų užsienio reikalų viceministro, grasinimą atšaukti didelį reklaminį priedą, planuotą išleisti žurnalo „Time“, priklausančio Turnerio imperijai.
Tai – viena iš priežasčių, kodėl Boratas, stereotipinis rytų europietis, vaidinamas britų komiko Sachos Barono Coheno, nėra lenkas. Daug saugiau pavaizduoti jį kazachu. Kazachstanas negali niekam pakenkti. Gyventojų jame perpus mažiau nei Lenkijoje; jis yra toli nuo ES ir NATO. Kazachų bendruomenė Šiaurės Amerikoje – mažytė. Dėl Kazachstano boikoto niekas nesijaudina.
Borato humoras atrodo smagus, jeigu esat turtingi, galingi ir įtvirtinę savo tautinę, kalbinę ir kultūrinę tapatybę. Kur kas mažiau juokinga, jeigu esat kilę iš šalies, kurios dauguma užsieniečių nesugeba rasti žemėlapyje, arba iš regiono, tebesistengiančio ištrūkti iš dešimtmečius trukusios priverstinės izoliacijos.
Borato humoras atrodo smagus, jeigu esat turtingi, galingi ir įtvirtinę savo tautinę, kalbinę ir kultūrinę tapatybę.
Britanijoje gyvenanti serbė Vesna Goldsworthy pažymi, kad Borato Kazachstanas yra „patogi vėliava“, įkūnijanti „virtinę stereotipų apie Rytų Europą“. Pasak jos, šis regionas yra „paskutinis prieglobstis pranašumo pojūčiui, kuris negalėtų būti taikomas niekur kitu“. Šias mintis ji išdėstė savo 1998 metų knygoje „Išrasti Ruritaniją: vaizduotės imperializmas“. Buvęs Estijos prezidentas Toomas Hendrickas Ilvesas vakariečių rasizmą rytų europiečių atžvilgiu apibūdina dar tiesmukiau: „Jie su mumis dažnai elgdavosi kaip su juodžiais.“
Kita vertus, skųstis yra sunku. Kai Kazachstano vyriausybė pasiskundė dėl šios šalies ir jos žmonių įžeidžiamo pavaizdavimo 2006 metais sukurtame pirmajame filme apie Boratą, tebuvo sulaukta daugiau patyčių. Ne mažiau įžeidžiamas filmo tęsinys neišprovokavo jokių institucijų protestų, bet sulaukė piktų kazachų aktyvistų užsienyje komentarų.
Vakarų neišmanymas apie Kazachstaną – pribloškiamas. Prieš 20 metų vakarieniavau Maskvoje su vienu viešėjusiu akademiku, vėliau užėmusiu labai aukšto rango pareigas Busho administracijoje. Jis kažkodėl laikėsi tvirto, bet klaidingo įsitikinimo, kad Kazachstanas nėra musulmoniška šalis, nes, kaip rodo jos pavadinimas, „ten gyvena kazokai“. Dabar supratimas šiek tiek tikslesnis, bet nelabai daug.
Įsižeisti lengva, bet tai teikia mažai paguodos. Koks nors įvaizdžio valdymo konsultantas patartų kazachams liautis skųstis ir verčiau pradėti kampaniją, siekiant išnaudoti nepageidaujamą žinomumą dėl „Borato“. Mormonų Bažnyčia taip pasielgė reaguodama į populiarų miuziklą „Mormono knyga“ – buvo išpirkta reklamų, kuriose teatro lankytojai buvo raginami susipažinti, koks šis tikėjimas yra iš tikrųjų. Tačiau dabar jausmai per daug užgauti, kad to būtų galima imtis.
Vakarų neišmanymas apie Kazachstaną – pribloškiamas.
Kadaise užsienio satyra būdavo daug geresnė. Nudžiugau pamatęs neseniai perleistą Šaltojo karo klasiką – Marco Polonsky ir Russello Tayloro knygą „SSRS: nuo Karlo Marxo originalios idėjos“. Malcolmo Bradbury romanas „Keitimo kursas“ ir satyrinis kelionių po jo išgalvotą šalį vadovas „Kodėl verta aplankyti Slaką?” yra žaismingos ir tikslios gyvenimo už Geležinės uždangos parodijos. BBC serialas apie nelaimėlius Britanijos diplomatus išgalvotoje Vidurio Azijos šalyje „Tazbekistan“ išjuokia nenuovokius vakariečius, taip pat kyšiais paremtą ir brutalų vietos režimą.
Tokių pastangų lauktų dar nearti dirvonai. Baronas Cohenas galėtų nukreipti savo talentą, kad pašieptų Vladimiro Putino Kremliaus pompastiką ir vulgarumą arba Baltarusijoje byrančio Aliaksandro Lukašenkos režimo brutalias pagyras. Dar drąsesnį iššūkį jis galėtų mesti tyčiodamasis iš Kinijos komunistų partijos. Ir tai būtų į naudą, nes Holivudas nuo 1997 metų nėra sukūręs nė vieno Kiniją kritikuojančio filmo.
Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
