Šiemet Europos saugumo sferoje išryškėjo trys dalykai. Visų pirma, konsensusas Rusijos atžvilgiu tebėra tvirtas. Net ir Vokietijos užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis, atstovaujantis gana minkštai Socialdemokratų partijai (SPD), griežtai pasisakė apie Kremliaus „skaldyk ir valdyk“ taktiką ir neslėpė palaikymo Ukrainai.
JAV prezidento Donaldo Trumpo nacionalinio saugumo patarėjas H.R.McMasteris tiesmukai pareiškė, jog įrodymai, kad Rusija kišosi į JAV politiką, yra „nepaneigiami“ (nors jo viršininkas linkęs apie tai kalbėti kiek kitaip). Prieš tai paklausiau Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo, ar jis patenkintas, kaip atsipirko investicijos – 1,25 mln. dolerių per mėnesį – anot naujausių kaltinimų, Maskvos išleistos kišimuisi į JAV politinę sistemą. Atsakymo nesulaukiau, bet šis mano klausimas buvo sutiktas neįprastai gausiais plojimais.
Kita svarbi šių metų konferencijos tema buvo transatlantiniai santykiai: jie yra įtempti, bet sveiki. Net ir ponas Gabrielis aiškiai tai pasakė. Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen (Miunchene ji su prancūzų kolege Florence Parly pristatė vertą dėmesio bendrą pranešimą) kalbėjo itin griežtai. Nemažai europiečių nepatenkinti dabartine JAV administracija dėl daugybės priežasčių, tačiau privalome drauge judėti toliau.
Ponas McMasteris savo ruožtu patikslino JAV pozicijas, praėjusiais metais išdėstytas dviejuose prieštaringuose „Wall Street Journal“ straipsniuose, prie kurių rašymo jis prisidėjo. Nemažai žmonių juose įžvelgė „trampišką“ mėginimą priversti suabejoti taisyklėmis paremtos tarptautinės tvarkos svarba (viename tų straipsnių jis palygino pasaulinę politiką su „konkurencijos arena“ ir pasmerkė pasaulinės bendruomenės idėją). Vis dėlto Miuncheno saugumo konferencijos dalyviams jis sakė, kad tokiu būdu siekta pabrėžti, kaip svarbu yra izoliuoti piktavališkas ir žmogaus teises pažeidinėjančias valstybes.
Anksčiau daugiausia nesutarimų kėlusi problema dėl nepakankamų gynybos biudžetų praranda savo svarbą, nes vis daugiau Europos valstybių tam skiria papildomų lėšų. Pavyzdžiui, Prancūzija tikslą gynybai skirti 2 proc. nuo savo BVP pasieks 2025 metais; tai reiškia, kad prancūzai šioms reikmėms papildomai skirs 300 mlrd. eurų.
Trečioji dėmesio centre atsidūrusi tema buvo Prancūzijos ir Vokietijos bendradarbiavimas, tapęs Europos saugumo varikliu. Ties horizontu matoma daugiau bendrų ginklavimosi programų, glaudesnis bendradarbiavimas kosmose, kibernetinėje erdvėje ir žvalgyboje bei ryžtingesnė Europos Sąjungos užsienio politika (kurioje būtų atsisakoma vienbalsiškumo principo). Ateityje pamatysime koalicijų dėl ryžtingo, greito ir veiksmingo – o ne gremėzdiško institucinio – sprendimų priėmimo.
Didžiajai Britanijai po „Brexit“ tai turėtų būti gera žinia. Britų premjerė Theresa May savo kalboje pabrėžė savo šalies indėlio į kovą su terorizmu bei kitus reikalus svarbą. Ji paragino lanksčiai ir pragmatiškai žiūrėti į tolesnį bendradarbiavimą po „Brexit“. Vis dėlto jos mintys buvo sutiktos veikiau mandagiai negu šiltai. Griežti teisiniai ir instituciniai rėmai daugumai ES šalių nėra vien detalės; tai yra viso reikalo esmė. Kad bendradarbiavimas būtų išsaugotas, smarkiau prisitaikyti teks Britanijai, o ne žemyninėje dalyje gyvenantiems europiečiams.
Bet palaukite: jei Prancūzija ir Vokietija, ambicingo ir stiprėjančio Europos branduolio dalis, kuria naujas lanksčias taisykles, kodėl tuose susitarimuose negalima numatyti vietos bendradarbiavimui su išties stipria šalimi, visiškai atsitiktinai nepriklausančia Bendrijai? Įtariu, kad būtent tai ir aptarinėsime Miunchene artimiausiais metais.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
