MSK lankausi jau ilgiau kaip dešimt metų. Šis renginys dažnai būna įdomus, visuomet malonus, kai kada piktinantis, bet niekada nebūna piktavališkas. Vargu ar galima sakyti, kad konferencijos dalyviai (ekspertai, pareigūnai ir politikai, daugelis jų – buvusieji) valdo pasaulį; tikroji problema – kad pernelyg daug jų įsivaizduoja tai darantys. Iš tikrųjų jie atstovauja bauginamai siauram nuomonių ratui, grindžiamam supratimu, kaip viskas būdavo anksčiau, o ne dabartimi ar ateitimi.
Šios „pagyvenusių baltųjų vyrų“ draugijos įvaizdis pastaraisiais metais truputį pagerėjo, bet vis tiek pernelyg daug diskusijų vyksta tarp kostiumuotų panašaus amžiaus ir kvalifikacijos žmonių.
Kita, gilesnė problema – nenoras nagrinėti ekonominės galios realijų. Bankininkai pernelyg lengvai išsisuka. Didžiosios technologijų įmonės sulaukia nedaugelio priekabių klausimų. Lygiai taip pat lengvai praslysta energetikos bendrovės, ypač vokiškosios: dujotiekis „Nord Stream 2“, skandalingas politinis projektas, nesulaukė reikiamo dėmesio.
Šiemet JAV delegacija buvo rekordiškai didelė; joje buvo apie 50 Kongreso narių, daugybė padėjėjų, dešimtys pareigūnų, taip pat pirmoji šalies duktė – Ivanka Trump. Tikiuosi, kad konferencija jiems patiko, bet jie mažai tenuveikė, kad išsklaidytų Europos saugumo elito neurotišką nerimą dėl JAV atitolimo.
Žvelgiant iš Miuncheno, Donaldo Trumpo prezidentavimas yra nukrypimas nuo normos – kaip ir „Brexit“, minioms pataikaujanti keistoka Italijos vyriausybė ar Prancūzijos „geltonosios liemenės“.
Viceprezidentas Mike'as Pence'as buvo išklausytas tvyrant spengiančiai tylai. Jo pirmtakas Joe Bidenas sulaukė audringų plojimų. Tvarkyti reikalus su įsivaizduojama Amerika, sudaryta iš geriausių jos praeities elementų – daug lengviau negu su tikrąja, su visomis jos dabarties dilemomis ir konfliktais.
Tai pabrėžia bene didžiausią konferencijos trūkumą: nesupratimą, kad JAV, JK, Prancūzijoje ir kitose šalyse kunkuliuoja didžiulis visuomenės nepasitenkinimas dabartine pasaulio tvarka. Rinkėjai esą nuolat pasirenka klaidingai, ir niekas negali suprasti kodėl. Žvelgiant iš Miuncheno, Donaldo Trumpo prezidentavimas yra nukrypimas nuo normos – kaip ir „Brexit“, minioms pataikaujanti keistoka Italijos vyriausybė ar Prancūzijos „geltonosios liemenės“. Jeigu konferencijos delegatai išties turėtų realią politinę galią, dabartinis JAV prezidentas tebederintų televizijos realybės šou su savo statybų verslu, „Brexit“ tebebūtų mažareikšmė tema, o ne artėjanti katastrofa, tuo tarpu šviesą atspindinčios liemenės būtų daiktas, Prancūzijos žmonių laikomas automobiliuose saugumo dėlei.
Tačiau kai susideda pakankamai nukrypimų nuo normos, jie tampa tendencija. Miunchene buvo aiškiai juntamos niūrios nuotaikos dėl Vakarų susiskaldymo ir nuosmukio. Vis dėlto nebuvo daug supratimo, kodėl taisyklėmis pagrįsta tarptautinė tvarka daugelio vertinama kaip veidmainiška ir neveiksminga.
is renginys dažnai būna įdomus, visuomet malonus, kai kada piktinantis, bet niekada nebūna piktavališkas.
Daugiausiai sveiko proto pademonstravo Kanados užsienio reikalų ministrė Chrystia Freeland, tapusi tikra Miuncheno žvaigžde. Jos šalis, pagal įtaką patenkanti į vidutiniokių kategoriją, įgyja neprastai svarbų vaidmenį, pasisakydama už laisvąją prekybą, žmogaus teises ir teisinę valstybę. Ji nesibaimina užsipulti teokratų, kleptokratų ir autokratų ir, kai būtina – JAV administracijos. Ji smerkia pralaimėjimo nuotaikas: taip, pastaruoju autokratams išties neblogai sekėsi, bet demokratijos neturėtų likti vien gynybinėse pozicijose. Atsakydamos į Kinijos ir Rusijos priekabes, kitos šalys turėti kurti koalicijas ir geriau dirbti.
Tačiau Ch.Freeland (neslėpsiu – mano draugė ir buvusi kolegė) taip pat pabrėžė, kad Kanados visuomenės paramos tarptautinei liberaliajai tvarkai gyvybiškai svarbus elementas – jog piliečiai savo kasdieniame gyvenime namuose patiria sąžiningą elgesį, pasitikėjimą ir pagarbą. Kitos vyriausybės irgi turėtų apie tai turėtų pamąstyti.