Vokietija, viena turtingiausių valstybių pasaulyje, apmoka tik kiek daugiau nei ketvirtadalį sumos, reikalingos išlaikyti ten dislokuotus 37 000 JAV karių. Likusią dalį padengia amerikiečiai mokesčių mokėtojai. Kaip vokiškai skambėtų žodis „liurbis“?
Iš tikrųjų ši žodis nėra lengvai išverčiamas. Be to, net jeigu spausti klientą kiek įmanoma smarkiau gali būti pateisinama taktika negailestingoje Niujorko nekilnojamojo turto rinkoje, tai nėra tinkamas būdas valdyti supervalstybę. Iš tikrųjų pono Trumpo grynai verslininkiškas požiūris rizikuoja sugriauti patį Amerikos didybės pamatą.
Visų pirma JAV karinės bazės užsienyje atlieka daug svarbesnį vaidmenį, o ne vien gina šalis šeimininkes. Didžiuliai aerodromai, sandėliavimo bunkeriai, šnipų būstinės ir mokymų aikštelės yra Amerikos gebėjimo projektuoti savo galią kitur esminė dalis.
Pavyzdžiui, JAV Afrikos štabo būstinė yra Kelley bazė Štutgarte. Afganistane arba Vidurio Rytuose sužeisti JAV kariai skraidinami į Ramšteino oro pajėgų bazę Reino krašte ir gydomi netoliese esančiame Landštūlyje – didžiausioje užsienyje veikiančioje JAV karinėje ligoninėje. Vokietija iš to negauna jokios tiesioginės naudos. Tačiau bazės Vokietijoje labai naudingos Jungtinėms Valstijoms.
Antra, Amerikos saugumo elementų laikymas Europoje, Azijoje ir Vidurio Rytuose nėra labdara. Kad ir kokių grėsmių patiria šie regionai, jie yra gyvybiškai svarbūs JAV ekonominiams, diplomatiniams ir kariniams interesams. Išlaikyti šią sąveiką dabar reiškia turėti mažiau rūpesčių ateityje.
Trečia ir visų svarbiausia, JAV dabar labiau ne bet kada anksčiau reikalingi sąjungininkai. Svaiginamos hegemonijos dienos jau baigėsi. Ar tai būtų Rusija, Kinija, Iranas, terorizmas, Vidurio Rytai, ar Venesuela – sprendžiant kiekvieną iššūkį JAV nacionaliniam saugumui bendradarbiauti su kitomis šalimis atrodo geriau negu tvarkytis vieniems.
Mėginimai grįsti santykius vien pinigais šiuos ryšius silpnina ir galiausiai sugriauna.
Aišku, sąjungininkai gali būti erzinantys. Jie pernelyg dažnai daro per mažai, prašo per daug ir nepasirodo, kai jų prireikia. Tačiau jų neturėti – dar blogiau. Jungtinės Valstijos jau yra išmėginusios izoliacionizmą. Šios pamokos nėra įkvepiančios.
Mėginimai grįsti santykius vien pinigais šiuos ryšius silpnina ir galiausiai sugriauna. Jeigu prašysite kitų šalių aukotis jūsų naudai ekonominiu, o juolab kariniu atžvilgiu, turite apeliuoti į bendras vertybes ir interesus, o ne pabrėžti pelno ir nuostolių balansą. Britanija ir kitos sąjungininkės nepateikė sąskaitos Pentagonui už pajėgas, kurias siuntėme į JAV vadovaujamus karus Afganistane ir Irake. Juk galėjome (ir galbūt turėjome) likti nuošalyje. Tačiau ištikimybė vertė daryti ką kita.
Amerikos pasaulinė lyderystė priklauso ne nuo sutarties teksto smulkiomis raidėmis arba valstybės karinės galios, o nuo jos reputacijos – nors ir labai sumenkusios – kad ši šalis yra veiksmingiausia ir patikimiausia pasaulyje padorumo, laisvės ir teisingumo gynėja.
Kitas klausimas yra patikimumas. Užsienyje dislokuotos JAV pajėgos tėra priminimas, kokias aviacijos, laivyno, sausumos ir strategines branduolines pajėgas Jungtinės Valstijos galėtų pasitelkti iškilus krizei. Ar už šias saugumo garantijas taip pat bus išrašytos sąskaitos? Šis netikrumas dar labiau silpnina pavojingai išklibusius Amerikos aljansus, o Kremliui, kinams arba Šiaurės Korėjai jie gali atrodyti viliojantys taikiniai.
Daugelis pono Trumpo patarėjų gerai tai supranta ir uoliai stengsis slopinti jo prekeiviškus instinktus. Kaip ir daugelio kitų minias žavinčių prezidento idėjų atveju, tai, kas galiausiai išlenda iš politikos proceso girnų, gali būti taip smarkiai permalta, kad tampa sunkiai beatpažįstama. Pradėti derybų gambitą yra viena, o užsitikrinti galutinę sutartį – visai kas kita.
Nepaisant visų pagrūmojimų iš Baltųjų rūmų, reali padėtis atrodo teikianti vilties, bent jau Europoje. NATO būklė niekada neatrodė geresnė. Aljansas turi realius planus, vykdo realias pratybas ir turi realių pajėgumų vykdyti pagrindinę misiją – savo narių teritorinę gynybą. Kongresas skiria daug pinigų Europos gynybai. Saugiklio vaidmenį atliekančių kelių tūkstančių JAV, Britanijos,Vokietijos ir kitų šalių karių dislokavimas Baltijos šalyse smarkiai sumažino klastingos Rusijos atakos riziką.
Vis dėlto didelio pasitenkinimo tai neteikia. Padėtis Azijoje – visiškai kitokia. Pono Trumpo gambitai su Šiaurės Korėja neatsipirko. Režimas peržengė branduolinį slenkstį, o JAV nesugebėjo užkirsti tam kelio ir tuo pačiu susilpnino savo ryšius su partnerėmis Azijos ir Ramiojo vandenyno regione, galinčiomis padėti pažaboti Kiniją.
Europos gynybos išlaidos didėja, bet daugeliui amerikiečių vis dar atrodo, kad jiems tenka per didelė naštos dalis.
Europoje dauguma JAV sąjungininkių skiria per mažai lėšų gynybai, leidžia jas netinkamiems tikslams – arba ir viena, ir kita. Pastaruosius 20 metų dėl to skundėsi kiekviena JAV administracija.
Įtemptos derybos duoda rezultatų. Pietų Korėja neseniai sutiko 8,2 proc. padidinti savo piniginį indėlį – tai reiškia, kad šalis skirs apie pusę sumos, reikalingos jos teritorijoje dislokuotų 28 500 JAV karių išlaikymui.
Europos gynybos išlaidos didėja, bet daugeliui amerikiečių vis dar atrodo, kad jiems tenka per didelė naštos dalis. Tuo metu šalių sąjungininkių visuomenėms Trumpo Amerika atrodo gluminanti ir atgrasi. Girdint įsakmius raginimus daugiau mokėti už JAV karines bazes, lengvai gali susiklostyti padėtis, kad rinkėjai Vokietijoje, Japonijoje ar kitur atsakys, jog ponas Trumpas gali pasiimti savo karius ir eiti žaisti savo rizikingų žaidimų kitur.
Tačiau gyvenimas neturint virš galvos JAV saugumo skėčio atrodo išties bauginamas – juolab stipresniojo teise grindžiamame pasaulyje, kuriame daugelis tikriausiai taip pat skubėtų apsirūpinti branduoliniais ginklais. Jokios Vakarų valstybės neturėtų džiuginti perspektyva vykdyti savarankišką saugumo politiką. Net ir Jungtinių Valstijų.
Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
