Vis dėlto tokiam piktnaudžiavimui kapitalizmu lėtai veržiama kilpa. Premjeras Davidas Cameronas nori, kad visos su Britanija susijusios užjūrio teritorijos (tokios kaip Meno sala arba Britų Mergelės Salos) reikalautų aiškaus naujas bendroves steigiančių asmenų arba subjektų įvardijimo. Šios teritorijos priešinosi siūlymui, kad tokia informacija būtų vieša, bet tokie registrai bent jau būtų naudingi oficialiems tyrimams.
Du paprasti žingsniai taptu skaudžiu smūgiu turtą grobstantiems gangsteriams ir užkamšytų skyles mūsų viešuosiuose finansuose.
Tačiau to toli gražu nepakanka. Du paprasti žingsniai taptu skaudžiu smūgiu turtą grobstantiems gangsteriams ir užkamšytų skyles mūsų viešuosiuose finansuose.
Pirmiausiai reikia pakeisti įstatymus, kad nekilnojamasis turtas galėtų būti perkamas arba parduodamas tik tuo atveju, jeigu būtų įvardijamas konkretus naudos gavėjas – fizinis asmuo (tai yra, gyvas, kvėpuojantis žmogus). Toks sumanymas pagrįstas sistema, jau išbandoma Amerikoje.
Praeitą mėnesį buvo vienas svarbus, bet didesnio dėmesio nesulaukęs įvykis: įvesta laikina, 180 dienų galiosianti taisyklė, reikalaujanti, kad perkantieji brangų nekilnojamąjį turtą Majamyje ir Niujorke už grynuosius pinigus deklaruotų, koks „natūralus asmuo“ (konkretus žmogus) yra susijęs su tuo sandoriu. Pareigūnai tikisi, kad per šį eksperimentą surinkti duomenys padės tiksliau suderinti nuolatinę platesnę priemonę.
Kam apsiriboti vien nekilnojamojo turto sandoriais? Priedangos bendrovėms (neturinčioms jokio atsekamo savininko) irgi turėtų būti nebeįmanoma parduoti turtą. Jeigu jų pinigai yra teisėtai įgyti, tikrai nebus delsiama atskleisti, kam jie iš tikrųjų priklauso.
Faktiškai tai leistų nedelsiant įšaldyti kai kurių atgrasiausių pasaulyje žmonių sąskaitas.
Be to, turėtume paskelbti, kad jei per protingą laikotarpį – tarkim, trejus metus – nedeklaruojamas identifikuojamas turto savininkas, tas turtas tampa valstybės nuosavybe.
Tai sukeltų paniką Maskvoje (kaip ir Pekine, Rijade arba Lagose). Žmonėms, kurie slapta laiko susikrovę pavogtus pinigus, iškiltų pasirinkimas: rizikuoti atsakinėti į keblius klausimus, iš kur buvo gautas tas turtas, arba pamatyti, kaip neteisėtai įgytas laimikis išnyksta.
Kad dar labiau paspirgintume, galime pasakyti, kad finansinių nusikaltimų tyrėjai taip pat sutelks dėmesį į bankininkus, teisininkus ir buhalterius, tvarkiusius to nugvelbto turto pardavimą ir įsigijimą. Šiaip ar taip, jie visi privalėjo laikytis taisyklės, kad savo klientą būtina pažinoti. Jeigu klientas atrodo nematomas, galbūt dailius kostiumus vilkintys jo talkininkai neuždavinėjo reikiamų klausimų.
Kad paskatintume bendradarbiavimą, galėtume pasiūlyti teisinę neliečiamybę tiems, kas pasidalija naudinga informacija su institucijomis. Pradėjus nuo nekilnojamojo turto, tą patį metodą galėtume pritaikyti ir finansiniams aktyvams.
Tai būtų triuškinamas smūgis Putino režimui – ne vien susijusių veikėjų asmeniniams finansiniams planams, bet ir gebėjimui naudoti korupciją kaip ginklą kitose šalyse.
Prieš kelerius metus toks pasiūlymas tikriausiai būtų atrodęs nerimtas. Tačiau dabar tonas keičiasi. Tyrimas dėl buvusio KGB agento Aleksandro Litvinenkos mirties nustatė, kad Rusijos valstybė atsakinga už jo nužudymą. Adamas Szubinas, už ekonomines sankcijas atsakingas Amerikos pareigūnas, tiesmukai apkaltino Vladimirą Putiną korupciją savo interviu BBC.
Tokie oficialūs pareiškimai gali nuplėšti eufemizmų šydą, gaubiantį mūsų santykius su vagiančiu ir žudančiu režimu Maskvoje. Tačiau tikroji tų žodžių svarba – kad jie atveria kelią veiksmams: teisminiam persekiojimui ir įstatymų pataisoms. Laikas tam jau seniai pribrendo.
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
