Užsieniečiai dėl šios tvarkos dažnai murmėdavo, kartais – pagrįstai, kartais – be jokios priežasties. Tačiau namuose dėl to jokių abejonių nekildavo. Ir respublikonai, ir demokratai – tiek Kongrese, tiek administracijoje – rėmė platų, stiprų JAV vaidmenį pasaulyje.
Dabar padėtis pasikeitė. Kitos šalys pasibaisėjusios, anot jų, Vašingtono nepastovumu, kurio pavyzdys yra prezidento Donaldo Trumpo nelemtas sprendimas palikti likimo valiai kurdų pajėgas šiaurės Sirijoje. Dabar sąjungininkai mielai sugrįžtų į laikus, dėl kurių jie kadaise skųsdavosi.
Tačiau iš jų rankų grąžymo – mažai naudos. Jungtinėse Valstijose jis tik sustiprina daugelio įtarimus, kad sąjungininkai daug reikalauja, bet patys mažai prisideda.
Priešingų argumentų gali ir turėtų būti pateikiama. Vis dėlto šiuo atveju tikroji problema niekaip nesusijusi su užsienio politika. Tai – vidaus politikos klausimas.
Kitos šalys pasibaisėjusios, anot jų, Vašingtono nepastovumu.
Pax Americana buvo nuostabus dalykas tiek JAV Rytų, tiek Vakarų pakrantei. Žmonės, besisukantys aukštųjų technologijų arba finansinių paslaugų versle, raškė globalizacijos privalumų teikiamą naudą. Dirbantieji užsienio arba saugumo politikos srityje džiaugėsi, kad pasaulis yra tapęs jų scena.
Tačiau daugelis kitų Jungtinėse Valstijose padėtį vertino kitaip. Jie neturėjo puikių darboviečių. Jie stebėjo, kaip saugus, gerai apmokamas gyvenimas nyksta dėl konkurencijos su užsieniu. Jie atkreipdavo dėmesį, kiek karstų pargabenama į jų valstijas. Jiems taip pat nepatiko kiti jų gyvenimo pokyčiai. Ir jie atidavė savo balsą.
Ši pamoka tinka ne vien Jungtinėms Valstijoms. Taikos metu rimta užsienio politika reikalauja rimtos vidaus politikos. Rinkėjai susitaikys su veiksmų užsienyje kaina, jeigu ji nėra per daug trikdanti (tai yra, kuklūs pinigų kiekiai ir negausios karinių veiksmų aukos). Tačiau kai našta išauga, žmonės tikisi, kad vadovaujantieji šiam aukojimuisi pateiks pateisinimą.
Vienas iš tokių pateisinimų – jog net ir nekariaujanti šalis nuolat patiria egzistencinę grėsmę. Ukrainiečiams, estams, latviams, lietuviams ir lenkams (ir, vis labiau, švedams, suomiams bei norvegams) nereikia priminti jų rizikingos geopolitinės padėties. Leisti pinigus gynybai atrodo protinga – kaip ir prisiimti nemenką naštą toli vykstančiuose karuose. Šį tikėjimą susilpninti nelengva. Gali būti, kad jūsų šalies politinė vadovybė pribloškiančiai korumpuota ir nekompetentinga, bet tai yra geriau, negu būti valdomiems Rusijos.
Norintieji išvengti sudėtingų vidaus politikos dilemų neturėtų laikyti užsienio politikos ramiu, racionaliu prieglobsčiu.
Tuo metu amerikiečiai egzistencinės grėsmės neįžvelgia – kaip ir vokiečiai, prancūzai, italai ir daugelis kitų, kuriuos galima būtų vadinti „senaisiais Vakarais“. Daugelis jų karines išlaidas laiko švaistymu. Jie galvoja, kad JAV kelia pavojų pasaulio taikai ir su kitomis valstybėmis elgiasi nedaug geriau negu Rusija arba Kinija.
Kai įsigali tokia mąstysena, noras prisiimti užsienio politikos naštą labai priklauso nuo pasitikėjimo vyriausybe. Tai kyla iš viešųjų paslaugų kokybės, šalies lyderių asmeninio sąžiningumo vertinimų ir tikėjimo, kad kaštais ir nauda yra teisingai dalijamasi.
Tai reiškia, kad užsienio politikos nebeįmanoma studijuoti arba jos praktikuoti neatsižvelgiant į nuotaikas ir susitelkimą šalies viduje. Valstybė, stipri viduje, bus stipri ir išorėje. Ir atvirkščiai – korupcija, skurdas, prasta sveikatos apsauga, įtampa tarp regionų, nelygybė ir neteisingumas nacionaliniam saugumui kenkia ne mažiau nei šnipinėjimas, ardomoji veikla arba nepakankama karinė parengtis.
Norintieji išvengti sudėtingų vidaus politikos dilemų neturėtų laikyti užsienio politikos ramiu, racionaliu prieglobsčiu. Juk būtent tokiu būdu atėjome prie šūkio „Pirmiausiai – Amerika“.
Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
Taikos metu rimta užsienio politika reikalauja rimtos vidaus politikos.
