Pavyzdžiui, Suomija paprastai stengiasi palaikyti su Rusija dalykiškus ir verslui palankius ryšius. Tačiau praeitą savaitgalį šimtai įvairių Suomijos saugumo tarnybų pareigūnų surengė reidų objektuose, priklausančiuose nekilnojamojo turto įmonei „Ariston Helmi“ ir netgi paskelbė neskraidymo zoną virš dalies salų prie pietvakarinių šalies krantų. Ši slapi su Rusija susijusi bendrovė jau daug metų traukdavo žurnalistų dėmesį dėl savo mįslingų statybų ir kitokios veiklos. Tarp šių keistenybių buvo buvusių Suomijos karinių jūrų pajėgų laivų pirkimas. Atrodo, kad dabar valdžia neteko kantrybės dėl šios, anot griežtąją liniją palaikančių suomių, Rusijos žvalgybos priedangos įmonės. Buvo sulaikyti trys įtariamieji.
Kitapus jūros esančioje Estijoje rusiški pinigai irgi kelia bangas. Vystantis, kaip teigiama, didžiausiam skandalui per finansų istoriją, „Danske“ banko padalinys Taline per devynerius metus išplovė 200 mlrd. eurų (235 mlrd. JAV dolerių) pinigų, priklausančių tūkstančiams itin įtartinų šalyje negyvenančių klientų. Banke dirbantys estai jau penkerius metus skambino pavojaus varpais, bet niekas iš aukščiausių vadovų nerado laiko nepatogiems klausimams. „Danske“ banko vadovas atsistatydino. Nusiris ir daugiau galvų.
Didžiausių klausimų kyla Londone, kur registruota pagrindinė su šiuo tyrimu susijusi įmonė – „Lantana Trade LLP“. Didžiosios Britanijos institucijos sako dabar besiimančios griežtų priemonių prieš nešvarių pinigų srautus. Aš pats šiuos įvykius nušvietinėjau dešimtmečius. Griežtomis priemonėmis patikėsiu tik tuomet, kai pamatysiu, kaip bankininkai, advokatai ir sąskaitininkai savo prašmatnius kostiumus iškeičia į kalėjimuose vilkimus dryžuotus apdarus.
Kaip aiškiai parodoma Oliver Bullough puikioje naujoje knygoje „Pinigų žemė“ (Moneyland), ofšoriniai pinigų srautai iš anoniminių šaltinių yra ne laukinio kapitalizmo romantiškas šalutinis produktas. Jie yra būdas, leidžiantis kleptokratams ir mafijos vadeivoms – blogiausiems žmonėms pasaulyje – užmaskuoti iš savo nusikaltimų gautą pelną ir, pernelyg dažnai, nusipirkti pagarbą ir apsaugą jurisdikcijose, kur jiems šiaip jau turėtų grėsti didžiausias pavojus.
Panaši, nors gal mažiau dramatiška padėtis klostėsi per praeitą savaitę Bukarešte vykusį Trijų jūrų forumą. Šalys, esančios tarp Baltijos, Juodosios ir Adrijos jūrų, diskutavo apie infrastruktūros projektus ir regiono ekonomikos plėtrą. Visa tai skamba neatrodo įtartina. Iš tikrųjų yra kitaip. Kinija, pasitelkusi „grožio konkurso“ formatą pagal formulę 16+1, naudojasi politinį atspalvį turinčiais infrastruktūros projektais, stengiasi laimėti draugų ir užsitikrinti įtaką žmonėms mažesnėje ir neturtingesnėje rytinėje žemyno dalyje. Aš argumentavau, kad šio regiono šalys turėtų pačios nusistatyti savo ryšių su Kinija taisykles. Tarp jų gali būti reikalavimas rengti viešuosius konkursus ir naudotis vietine, o ne iš Kinijos įvežama darbo jėga bei rangovais, taip pat užtikrinti finansų skaidrumą. Jeigu Kinijos siekiai iš tikrųjų yra geranoriški, kaip tvirtina Pekino valdžia ir jos palaikymo grupės, šios sąlygos neturėtų sudaryti jokių kliūčių.
Nuvykau į Odesą pasikalbėti energetikos klausimais per Ukrainos finansų forumą. Energetika – puikus pavyzdys, kai verslas būna ne vien verslas. Energetikos sritis visuomet pritraukia monopolistinį elgesį ir subsidijų vaikymąsi. Vamzdynais tiekiamų pigių dujų nevaržomas importas lemia, kad šaltinių diversifikacija (pavyzdžiui, suskystintų dujų terminalų statyba) niekada nebūna atsiperkanti. Taip pat tampa neverta naudoti savus dujų išteklius. Dėl šių priežasčių vyriausybės privalo aktyviai įsikišti, kad apsaugotų vartotojus ir nacionalinį saugumą.
Visiškas komunizmo subyrėjimas 1991-aisiais daugelį paskatino tikėti, kad laisvoji rinka ne vien geriau, bet ir pateikia teisingus atsakymus visur ir visada. Pagalvokite dar kartą.
Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
