Po „Brexit“ Europos Sąjungoje liks vienintelė karinė sunkiasvorė: Prancūzija. Jos ginkluotosios pajėgos turi modernių pajėgumų veikti sausumoje, jūroje ir ore (taip pat kibernetinėje erdvėje), bet kuriame Žemės rutulio taške. Jokia kita šalis negali su ja lygiuotis. Daugelyje pasaulio sričių – pavyzdžiui, Ramiajame vandenyne ir Šiaurės Afrikoje – Prancūzijos vaidmuo svarbesnis negu Didžiosios Britanijos.
Kaip ir mūsiškės, Prancūzijos ginkluotosios pajėgos yra smarkiai išsklaidytos. Kaip nurodoma idėjų kalvės „Friends of Europe“ naujoje ataskaitoje, „sūriu mintančios bemat pasiduodančios beždžionės“, tapusios amerikiečių patyčių taikiniu dėl Prancūzijos 2003 metų sprendimo nedalyvauti Persijos įlankos kare, dabar yra tapusios „karo varlėmis“.
Prancūzija pastaraisiais metais buvo labiau įsitraukusi į kovines operacijas užsienyje negu bet kuri kita ES šalis, įskaitant Britaniją. Nors ponas Hollande’as buvo teisingai pašiepiamas dėl savo silpnos vidaus politikos, jis buvo ryžtingas ir intervencijų užsienyje nevengiantis lyderis. Per konfliktus, pavyzdžiui, Libijoje arba Sirijoje, Prancūzija yra svarbesnė amerikiečių sąjungininkė negu kovų išvarginta Britanija.
Kitaip negu bet kurios kitos ES šalies, Prancūzijos ginkluotosios pajėgos atlieka svarbų vaidmenį kovojant su terorizmu šalies viduje: 10 tūkst. karių patruliuoja gatvėse ir saugo potencialius teroro atakų taikinius. 2015 metų gruodį, po Paryžiaus teroro, šalyje buvo paskelbta nepaprastoji padėtis, nuolat pratęsiama iki šiol. Dabar Prancūzija namuose dislokuoja netgi daugiau karių negu užsienyje.
Tačiau Prancūzijai dar reikia modernizuoti savo branduolinį arsenalą. Mes Britanijoje iš savo patirties puikiai žinome, kad šaliai, kuri nėra supervalstybė, išlaikyti iš tikrųjų nepriklausomą strateginio branduolinio atgrasymo veiksnį gali būti bauginama našta.
Kai kuriais iš šių klausimų Prancūzijos visuomenės nuomonė yra vieninga. Išlaidos gynybai jau didinamos, o visi pagrindiniai kandidatai į prezidentus, išskyrus kraštutinių kairiųjų pažiūrų Jeaną-Lucą Melenchoną, pasisakė už tolesnį didinimą. Prancūzai pragmatiškai palaiko branduolinį atgrasymą. Ir jokie žmogaus teisių gynėjų protestai netrikdo šios šalies didelės ir neskrupulingos ginklų pramonės.
Kova su terorizmu irgi visada palaikoma tvirto nacionalinio konsensuso. Prancūzijoje džihadistų smurto bijoma daug labiau negu Britanijoje. Kai kurie prancūzų ekspertai įsitikinę, kad jų sekuliari santvarka įsitraukusi į žūtbūtinę civilizacijų kovą ir kad ji tęsis dešimtmečius.
Vis dėlto esama ir pavojingų nesutarimų. Pažymėtina, kad politika Rusijos atžvilgiu tapo žaibolaidžiu nuleisti prancūzų nusistatymui prieš amerikiečius, temdančiam politinį peizažą tiek kairėje, tiek dešinėje.
Iš pagrindinių kandidatų vienintelis Macronas laikėsi bent jau vidutiniškai griežtos pozicijos Rusijos grėsmės Vakarams klausimu.
Marine Le Pen savo ruožtu puikavosi ryšiais su Kremliumi (palaikiusią ją tiek žodžiais, tiek finansiškai) ir atkartojo Donaldo Trumpo pareiškimą apie „atgyvenusią“ NATO.
Konservatyvusis Francois Fillonas, jau seniai palaikantis ryšius su Rusija, reiškė apgailestavimą dėl atšalimo Rytų ir Vakarų santykiuose bei pasisakė už glaudesnį bendradarbiavimą su Kremliumi, siekiant atremti islamistų grėsmę.
Ponas Melenchonas argumentavo, kad reikalingas naujas saugumo paktas, siekiant „suderinti sienas“ Europoje. Faktiškai tai buvo raginimas padalyti Rytų Europą Rusijos naudai.
Marine Le Pen ir kitų prorusiškų kandidatų į prezidentu pralaimėjimas kuriam laikui išsklaidys šį susirūpinimą. Ypač sunku įsivaizduoti, kaip NATO būtų galėjusi atlaikyti Le Pen prezidentavimą. Tačiau Prancūzijos transatlantinio bloko šalininkai per daug nedžiūgauja.
Per pirmąjį rinkimų ratą prorusiški veikėjai gavo daugiau kaip 61 proc. balsų. Gana vanagiškas Macronas ir nuosaikiojo srauto atstovas Benoit Hamonas surinko tik truputį daugiau kaip 30 proc. balsų.
Nepaisant visų kitų Macronui iškilusių sunkumų – pavyzdžiui, pastangų supažindinti Prancūzijos visuomenę su rinkos ekonomikos pagrindais, mažinti regioninę, socialinę ir religinę įtampą bei rasti bendrą kalbą su nepalankiai jį vertinančia politine sistema – jam taip pat teks parengti gynybos politiką ir įtikinti visuomenę ją priimti.
Į kompromisus linkęs prezidentas, susidūręs su ekonominėmis kliūtimis, vargu ar pritars neogolistų požiūriui, jog Prancūzija privalo skirti visus reikalingus išteklius, kad išliktų nepriklausoma karinė galybė. Prancūzija veikiausiai prisiderins prie to, kas yra likę iš Vakarų saugumo architektūros – tik klausimas kaip?
Vienas iš pasirinkimų – visomis išgalėmis palaikyti Europos gynybos bendradarbiavimą. Tai galėtų reikšti esminį susitarimą su Vokietija, kad Prancūzija suvienytų savo karinį svorį su vokiečių politiniu ir ekonominiu pranašumu. Šis scenarijus būtų populiarus tarp daugelio prancūzų rinkėjų, nemėgstančių Trumpo arba abejojančių jo įsipareigojimais palaikyti NATO.
Šis pasirinkimas būtų nelaimė Britanijai, nes ji atsidurtų Europos saugumo nuošalėje – ankstesnių kartų saugumo architektūros planuotojų apmaudui. Taip galėtų nutikti, bet kol Angela Merkel vadovauja Berlyne, šito nebus. Vokietijos kanclerė tiki, kad Amerika, kad kokių kvailysčių krėstų Baltieji rūmai, išlieka gyvybiškai svarbu Europos saugumo komponentas.
Kitas pagrindinis pasirinkimas – siekti glaudesnio bendradarbiavimo NATO viduje. Tokiu atveju būtų galima dar labiau sutvirtinti jau dabar puikius ryšius su Britanija (ypač žvalgybos, karinių jūrų pajėgų, branduolinio potencialo ir kibernetiniuose reikaluose).
Theresos May vyriausybė trokšta pabrėžti savo įsipareigojimus Europos saugumui, siekiant sumažinti „Brexit“ padarytą žalą. Prancūzijos kariai ir tankai jau yra dislokuoti Estijoje kartu su didesniu britų kontingentu; prancūzų karo lėktuvai dažnai matomi vykdantys Baltijos šalių oro erdvės policijos misiją, turinčią atgrasyti Rusiją nuo įsibrovimų.
Itin svarbiu elementu gali tapti Rusijos kišimasis į rinkimus Prancūzijoje, kai Macronas buvo šmeižikiškai vaizduojamas gėjumi arba mokesčių vengiančia žydų bankininkų marionete, o prieš jo kampaniją buvo rengiamos kibernetinės atakos, nutekinta jos elektroninių laiškų ir kitų dokumentų. Nors šios atakos nepasiekė tikslo, jos neabejotinai pademonstravo, kad Kremliaus rankos ilgos. Vienas iš pirmųjų pono Macrono laukiančių sprendimų – kaip į visa tai atsakyti.
Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
