Opozicijos partijos praeitą savaitę buvo pažemintos jo rinkimų triumfo – pergalės, reiškiančios, kad „Brexitas“ dabar tikrai įvyks. Jis nebuvo neišvengiamas. Dar praeitą vasarą praktinės ir politinės kliūtys išstojimui iš Europos Sąjungos artimiausiu laiku (arba, tiesą sakant, bet kada) atrodė beveik neįveikiamos. Ponas Johnsonas – priešingai negu pranašavo daugelį tvirtų prognozių, įskaitant manąją – šias kliūtis įveikė.
Sunkumų tikrai išlieka. Europos Sąjunga griežtai derėsis su Britanija dėl ateities ekonominių santykių. Smarkiai liaupsinamos laisvosios prekybos sutartys su likusiu pasauliu bus sunkiai pasiekiamos ir nelabai apsimokančios. JAV administracija vadovaujant Donaldui Trumpui nėra ideali sąjungininkė. Be to, gresia konstitucinė priešprieša su Škotija.
Taip pat sunku įžvelgti, kaip „Brexit“ palengvins reikalų tvarkymą su Rusija ir Kinija. Juk šios šalys išnaudoja būtent tokį susiskaldymą ir nesutarimus, kokius skatina „Brexitas“. Rinkimų kampanijos pradžioje B.Johnsonas užblokavo parlamento ataskaitos apie Rusijos ardomąją veiklą paskelbimą. Nors tokie žmonės kaip aš niršo, tai aiškiai jam nė kiek nepakenkė.
Visuomenei mažai terūpi muitų sąjungos techniniai dalykai ir reglamentai.
Ministro pirmininko triuškinama rinkimų pergalė reiškia, kad jis parlamente nebeturės jokių rimtų kliūčių įteisinti „Brexito“ išstojimo sutartį. Dar svarbiau, jis nebebus pažeidžiamas savo partijos kraštutinio sparno daromo spaudimo tariantis, kas nutiks, kai sausio 31-ąją paliksime Bendriją. Ši laisvė atriša jam rankas – jeigu tik jis panorės – priimti paskubomis sukurptą susitarimą su ES, net jeigu jis nebūtų ypač palankus kai kurioms Britanijos ūkio šakoms.
Visuomenei mažai terūpi muitų sąjungos techniniai dalykai ir reglamentai. Pagrindinis interesas – kad būtų išpildyti referendumo rezultatai. Ir jie bus išpildyti. Išstojimas iš ES gali pakenkti šios šalies ilgalaikio augimo perspektyvoms, bet trumpuoju laikotarpiu atsikračius netikrumo galima tikėtis naudingo investicijų ir produkcijos ūgtelėjimo. Pono Johnsono vyriausybė prisiims nuopelnus ir už tai.
Pirmąkart per ketverius metus kitos šalys galės tvarkyti reikalus su stabilia Britanijos vyriausybe. Ji gyvuos penkerius metus ir po to dar tikrai gali laimėti kitą kadenciją.
Šis pokytis bus sveikintinas. Pašlijęs Britanijos tarptautinis įvaizdis nuo 2020-ųjų pradės taisytis. Šalių sąjungininkių užsienio reikalų ir gynybos ministrai greitai turėtų pradėti užsisakinėti bilietus į Londoną.
Vienas dalykas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį, bus strateginė gynybos ataskaita, galbūt pasirodysianti vasarą. Britanijos ginkluotosios pajėgos šiuo metu yra per smarkiai apkrautos. Mums reikės rinktis: ar susitelksime į pastangas būti pasaulio galybe, padedančia JAV operacijoms užsienyje, ar imsimės stiprinti Europos gynybą? Jeigu mėginsime daryti ir viena, ir kita, abiejose srityse mums seksis blogai.
Jo pasiekimai dirbant Londono meru ir užsienio reikalų sekretoriumi buvo, švelniai tariant, nevienareikšmiški.
Tačiau didžiausias klaustukas išlieka pono Johnsono asmenybė. Ar jis susitupės ir tinkamai vadovaus šaliai? Ar jo dėmesį blaškys į D.Trumpo panašus pomėgis būti dėmesio centre?
Jo pasiekimai dirbant Londono meru ir užsienio reikalų sekretoriumi buvo, švelniai tariant, nevienareikšmiški. Rinkimus jis laimėjo ne remdamasis savo darbo laimėjimais, o tiesiog būdamas mažiau blogas pasirinkimas negu kitos alternatyvos. Toks pagrindas penkerius metus truksiančiam vadovavimui yra netvirtas. Vis dėlto negalima teigti, kad jam nepavyks.
B.Johnsonas daro daug klaidų, ir dėl to gali kilti pagunda lažintis, kad jam nepasiseks. Tačiau jis yra aplošęs savo varžovų ir oponentų, taip pat tokių žinovų kaip aš, tad galiu pasakyti, jog mėginti laimę būtų neišmintinga.
Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
