Būtų gražu manyti, kad protestuotojai itin susierzino pamatę drauge du autokratus – žiniasklaidos nekenčiančius lyderius, turinčius nesąžiningų verslo ryšių. Deja, antiglobalistų judėjimui D.Trumpo ir V.Putino susitikimas tėra antraeilis įvykis. Antiglobalistai prieštarauja pačiai G-20 idėjai; viršūnių susitikimą jie laiko globalios sistemos, paremtos godžiu ekonominiu modeliu ir vadovaujamos niekam neatskaitingo elito, simboliu.
Protestuotojai, kurie jau gali atsikvėpti po susirėmimų su policija ir automobilių deginimo, galėtų pagalvoti, ką būtų patyrę, jei viršūnių susitikimas būtų vykęs Maskvoje ar Pekine. Vakarų demokratijos gal ir nėra tobulos, bet jose leidžiama taikiai protestuoti. Tuo tarpu Rusija ir Kinija su pasipriešinti sumaniusiais piliečiais kovoja kur kas agresyviau. Kažkodėl nepastebėjau, kad kas nors mojuotų plakatais, išreiškiančiais palaikymą mirties patale atsidūrusiam kinų disidentui, Nobelio taikos premijos laureatui Liu Xiaobo.
Protestuotojus labai erzina imperializmas. Vis dėlto didžiausi imperialistai G-20 susitikime buvo ne Vakarų šalių, o Rusijos ir Kinijos lyderiai. Xi Jinpingo komunistų partija užėmė Tibetą (taip pat ir Rytų Turkestaną bei Vidinę Mongoliją). V.Putino vadovaujamas Kremliaus režimas negailestingai naikino čečėnus ir vykdė šovinistinę politiką „pirmiausia – rusai“ Tatarstano, Marių ir Komijos respublikose. Abejoju, ar tie protestuotojai bent yra girdėję apie šias vietas.
Taip pat keista, kad protestuotojai nemėgsta ir D.Trumpo, ir pasaulinės prekybos sistemos. Tam tikra prasme jis yra jų sąjungininkas: JAV prezidentas irgi nemėgsta taisyklėmis grindžiamos tarptautinės tvarkos, nes ji jam atrodo neteisinga. Reikia pripažinti, kad nesutampa jų požiūriai į šios neteisybės kilmę. Protestuotojai mano, kad ta sistema yra nukreipta prieš neturtingąsias šalis, o D.Trumpas yra įsitikinęs, kad ji kenkia Amerikai – didžiausiai ir turtingiausiai pasaulio valstybei. Tačiau tai nėra pats svarbiausias momentas.
D.Trumpo ir V.Putino susitikimas truko gerokai ilgiau nei tikėtasi – vos ne pustrečios valandos vietoj planuoto pusvalandžio. Tai galėtų būti gera žinia, bet aš su tuo nesutinku. Pusvalandžio būtų visiškai užtekę apsikeisti reikalingais žodžiais. JAV vadovas turėjo pasakyti kažką panašaus į: „Pone Putinai, žinome, ko siekiate. Liaukitės.“ Jei reikėtų pasakyti stipriau, turėtų būti pridurta: „Žinome, kur jūs ir jūsų bičiuliai laikote savo pinigus. Jei norite dar kartą juos pamatyti, atsitraukite.“
Vis dėlto atrodo, kad D.Trumpas nusprendė bendrauti su V.Putinu kaip lygus su lygiu. Tai yra didžiulė klaida. Rusija turi perpus mažiau gyventojų nei JAV. Jos BVP daug mažesnis nei vienos kurios nors didesnės JAV valstijos. Tiesa, Rusija turi daug branduolinių ginklų, tačiau dauguma jų yra pasenę. Rusija yra ambicingai nusiteikusi modernizuoti savo gynybą, tačiau jai trūksta lėšų. Vienintelis tikras šios šalies ginklas – kad V.Putinas gali greitai (kai kas pasakytų – neatsargiai) veikti užsienio politikoje: pavyzdžiui, įsiveržti į Ukrainą ar paremti Sirijos režimą.
Tačiau per pastarąjį susitikimą JAV ir Rusijos lyderiai buvo lygūs. Juos atlydėjo tik diplomatijos vadovai – JAV valstybės sekretorius Rexas Tillersonas bei Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. Tai atrodė keistai. Amerika turi daugybę informacijos apie Rusiją, bet D.Trumpas to nepaiso. R.Tillersonas yra patyręs naftininkas, bet visiškas naujokas diplomatijoje. Rusų duetas, mano skaičiavimais, kartu sudėjus turėjo 62 metus patirties, o amerikiečiai jos neturėjo nė metų.
D.Trumpas, savo šalyje sulaukiantis gausios kritikos dėl nusižengimų ir klaidų, siekia pripažinimo. Per priėmimą Varšuvoje jis pasakė nerišlią ir pompastišką kalbą apie Vakarų civilizaciją (pagrindinė mintis – neleiskit žmonėms užsikarti jums ant galvos). Dabar jis susitiko su V.Putinu ir gali šį susitikimą pateikti kaip diplomatinio proveržio pavyzdį.
Kremliaus lyderis jam prisiekė, kad Rusija nesikišo į JAV politiką. D.Trumpas, pats abejojęs dėl tokių kaltinimų, juo patikėjo. Abi šalys ketina bendradarbiauti kibernetinio saugumo srityje – šis faktas kelia įniršį Amerikos paslapčių saugotojams – ir tęsti derybas dėl Ukrainos bei Sirijos.
Tai nėra prieš šešis mėnesius kaip košmaras sapnavęsis europiečiams „didysis sandoris“: kad Trumpas nusigręš nuo NATO mainais į rusų pagalbą kitose daug rūpesčių keliančiose srityse. Labai abejoju, kad Trumpo administracijai pavyks pasiekti praktinės pažangos su Rusija nei anksčiau. Ar dar pamenate JAV ir Rusijos santykių „perkrovimą“? Arba Goro ir Černomyrdino sutartį?
Tačiau tai vis tiek kelia nerimą. Vienas prastas punktas galimame abiejų lyderių susitarime – kad jų valstybės neturėtų kištis į viena kitos reikalus. Dėl šios priežasties Amerika ir Rusija atsiduria tame pačiame moraliniame lygmenyje. Tai yra didžiulė klaida: Vakarų pastangos skleisti Rusijoje demokratiją, pavyzdžiui, siunčiant pilietinės visuomenės grupes padėti stebėti rinkimus, kad jie nebūtų klastojami, vargu ar yra panašios į Rusijos kibernetines atakas, kuriomis siekiama pagrobti ir nutekinti privačius elektroninius laiškus, kad būtų sukompromituoti amerikiečių politikai, o aplink būtų pasėtas nepasitikėjimas ir nesantaika.
Tarp viso Hamburge išsiveržusio triukšmo ir įniršio, tikroji esmė – kad Vakarų demokratijos susiduria su sudėtingu išbandymu iš įvairių besimaišančių autoritarinio, populistinio „senų bičiulių“ kapitalizmo srovių. Rusija ir Kinija yra patys akivaizdžiausi to pavyzdžiai. Prie jų jau netrukus prisijungs Turkija, ir toks pat likimas gresia Vengrijai, Lenkijai ir Filipinams.
Kitoje barikadų pusėje yra Angela Merkel, Emmanuelis Macronas, Justinas Trudeau ir keli kiti Vakarų lyderiai, bandantys atgaivinti vakarietišką liberalią tvarką ir dėl jos kovojantys. Hamburgo protestuotojai padegė vieno didžiausių Europos miestų centrą, bet juos ginantis pasaulis yra atsidūręs ant didžiulio sukrėtimo slenksčio.
Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
