Įsivaizduokit įtakingus veikėjus, nuo kurių priklauso Europoje priimami sprendimai, galbūt tokius kaip buvęs Švedijos premjeras Carlas Bildtas arba Lenkijos Radekas Sikorskis, formuojančius ir komunikuojančius mūsų politiką. Trumpai tariant, įsivaizduokit pajėgią, toliaregišką Europą, pasiruošusią prisidėti užtikrinant, kad pasaulis išliktų saugus ir klestintis.
Tai – fantazija. Tačiau tik dėl mūsų priimamų sprendimų arba veikiau jų stygiaus. Mūsų, europiečių, yra apie 600 mln. – nuo Britanijos iki Ukrainos, ir esame didesni ir turtingesni už Jungtines Valstijas. Niekas nedraudžia mums būti stipriems – tiesiog patys renkamės būti silpni. Mums buvo priimtiniau kalbėti, o ne veikti. Dauguma žemyninės Europos šalių, ypač didžiosios, šykštėjo pinigų gynybai ir leido savo biudžetus ne tam, ko reikėjo. Visi mes vengėm apjungti savo išteklius. Mūsų lyderiai užtikrino, kad svarbios tarptautinės pareigos atitektų niekuo neišsiskiriantiems, dėmesio nepritraukiantiems veikėjams, o ne iš tikrųjų patikimiems pretendentams, pavyzdžiui C. Bildtui ar R. Sikorskiui. Pirmumą teikėme trumpalaikiam pelnui, o ne ilgalaikiam saugumui, ypač technologijų sektoriuje (Kinijos „Huawei“) ir energetikoje (Rusijos „Gazprom“). Britanija po „Brexito“ buvo labiau linkusi puikuotis pasaulio arenoje užuot imtis sunkaus ir nuobodaus darbo stiprinant Europos saugumą. Visi mes kliovėmės Jungtinių Valstijų lyderyste ir apsauga. Na, o dabar Jungtinės Valstijos – ir tai neturėtų nieko stebinti – į pirmą vietą iškėlė savo pačių interesus, o mus paliko pažeidžiamus ir įpykusius.
Afganistanas pabrėžia užsitęsusią Europos paauglystę. Mums jau seniai laikas suaugti. Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono „strateginės autonomijos“ idėja po fiasko Kabule atrodo apgailėtinai. Ir ko gi ėmėsi Europos Komisija, pasiskelbusi būsianti „geopolitiška“? Tai atrodo tarsi vaikų svajonės tapti astronautais. Suaugusieji studijuoja astrofiziką ir stato erdvėlaivius.
„Brexitas“ nebėra problema. Nesvarbu, ar esam ES, ar NATO nariai, mes ir mūsų kaimynai turime ginti savo pačių interesus ir rodyti mūsų sąjungininkams, kad esame nusiteikę rimtai. Betarpiškas praktinis prioritetas yra terorizmas – grėsmė, kuri padidės po įvykių Afganistane. Džihadistai buvo padrąsinti. Kiti tūžta dėl išdavystės. Kad patikrintume visus dešimtis tūkstančių ar daugiau žmonių, dabar bėgančių į Vakarus, reikės beprecedenčio bendradarbiavimo kovos su terorizmu srityje, ypač dalijantis informacija.
Afganistanas pabrėžia užsitęsusią Europos paauglystę.
Kita sritis – kontržvalgyba Rusijos ir Kinijos agentai mūsų žemyne veikia netrikdomai. Jie kabinėjasi prie kritikų, perka įtaką, skleidžia dezinformaciją, vagia paslaptis ir silpnina institucijas – beveik visiškai nebaudžiamai. Jie veikia iš tokių šalių kaip NATO nepriklausanti Austrija, kur vietiniai šnipų gaudytojai yra bejėgiai ir demoralizuoti. Dėl to visi tampame mažiau saugūs. Mums reikia nustatyti piktadarius ir jų bendrininkus bei patraukti juos atsakomybėn. Veikiantieji su diplomatine priedanga turi būti išsiųsti be teisės kada nors grįžti į civilizuotą pasaulį. Šis mūsų atsakas turėtų būti viešas, kad ir kokių dėl jo kiltų trumpalaikių nemalonumų.
Tolesni prioritetai apima Šiaurės Afriką, kur Britanija ir Prancūzija jau dabar bendradarbiauja daug glaudžiau negu būtų galima spręsti iš niūrių antraščių apie rietenas abipus Lamanšo. Mums taip pat reikalinga strategija Juodosios jūros šalių atžvilgiu. Sakartvelas, trapiausia šio regiono demokratija, susiduria su Rusijos skatinamų žmonių grobimo banga, pajėgų telkimu okupuotose šalies teritorijose ir didėjančiu ekonominiu bei politiniu spaudimu. Kai kurie nuogąstauja, kad Tbilisio vyriausybė gali būti pasiruošusi atsisakyti savo siekių dėl NATO ir ES mainais į taikos sutartį. Tai būtų Kremliaus triumfas, žymintis 20 metų trukusių Vakarų pastangų skatinti laisvę ir saugumą Kaukaze galą.
Kariniu požiūriu didžiausią susirūpinimą kelią padėtis šiaurės rytų Europoje – Šiaurės ir Baltijos šalyse bei Lenkijoje. Ankstesniais metais galėjom kliautis ten dislokuotomis priešakinėmis pajėgomis, neabejodami Amerikos teikiamais pastiprinimais ir atgrasymu. Jeigu nelieka JAV pagalbos, mūsų žvalgybos, stebėsenos ir žvalgymo gebėjimai tampa fragmentuoti ir mažina mūsų gebėjimą atremti netikėtą puolimą. Be to, mums stinga didelio veikimo nuotolio, sunkiai susekamų, tiksliai nutaikomų ginklų, kurie reikalingi atsverti lengviausiai panaudojamiems – tai yra mažiausiems – Rusijos branduoliniams ginklams. Jei įsipliekstų kautynės, Europos šaudmenų ir atsarginių dalių atsargos po savaitės pradėtų sekti. Kadangi JAV mažina pas mus laikomas atsargas, stengdamosi patenkinti poreikį Ramiojo vandenyno regione, didėja pavojingas atotrūkis tarp mūsų planų ir pajėgumų.
Jokie iš paminėtų dalykų nereiškia, kad turėtume visiškai išsižadėti Jungtinių Valstijų. Per pastaruosius septynis dešimtmečius transatlantinis aljansas pasirodė esantis stulbinamai tvarus ir sėkmingas. Jis atlaikė konvulsijas dėl Sueco krizės, Vietnamo karo, branduolinių ginklų dislokavimo ir prastai organizuoto Amerikos karo su teroru. Prieš transatlantinius prekybos ir investicijų ryšius nublanksta visi kiti – tiek palaikomi JAV, tiek Europos Sąjungos. Amerikiečių investicijos ES yra triskart didesnės negu visoje Azijoje; ES investicijos Jungtinėse Valstijose yra apie aštuoniskart didesnės negu Indijoje ir Kinijoje kartu sudėjus. Bendrai ES ir JAV ekonomikos sudaro apie pusę viso pasaulio BVP ir beveik trečdalį pasaulio prekybos srautų. Tai turėtų užtikrinti, kad prognozuojamoje ateityje Jungtinės Valstijos rūpinsis Europos saugumu.
Tačiau ne bet kokia kaina. Prioritetai kinta. Vašingtonui dabar visų svarbiausia – Kinija. Europa lieka antra. Kiek dar pasislinksime amerikiečių darbotvarkėje – priklauso nuo mūsų pačių. Jeigu norime išlaikyti transatlantinius ryšius, privalome atkakliai galvoti apie savo diplomatinį, ekonominį, technologinį ir karinį dalyvavimą gresiančiame konflikte Ramiojo vandenyno regione. Be to, nuolatinės paauglystės būsena išsekins suaugusiųjų kantrybe – ir lems, kad turėsime kliautis vien patys savimi.
