Kaip bebūtų, žodžiai – pigūs, bet darbai – brangūs. Tikrasis uždavinys – sukurti veiksmingą demokratijų koaliciją Rusijai ir Kinijai atremti. Bičiuliškas elgesys gali padėti, bet neužtikrina, kad tai bus pasiekta.
Jeigu nori vadovauti – tenka mokėti. Pavyzdžiui, pastangos atkurti lyderystę tarptautinėje vakcinų diplomatijoje neapsiribos mokesčių mokėtojų pinigų leidimu užsieniečiams. Kai kuriems rinkėjams Vakarų šalyse skiepų reikės palaukti, jeigu pirmiausiai jų turės gauti vertesni kandidatai (pavyzdžiui, sveikatos apsaugos darbuotojai neturtingose šalyse).
Protekcionizmas ardo Vakarų vienybę. Norint atgauti įtaką ekonomikos valdymui reikia kurti stiprias tarptautines taisykles nustatančias struktūras, kaip antai Transatlantinė prekybos ir investicijų partnerystė (TTIP) ir Ramiojo vandenyno partnerystė (TPP), į kurias itin nerūpestingai buvo numota ranka B.Obamos ir D.Trumpo laikais. Visgi tokie pasiūlymai atsiduoda prekybos liberalizavimu, o šis mūsų laikais atrodo toksiškas paprastiems darbininkams, suteikusiems Demokratų partijai pergalę nedidele persvara. Europoje tokie užmojai taip pat nėra labai populiarūs.
Tiek šalių viduje, tiek tarptautiniu mastu Vakarus sieja pasitikėjimas – ypatybė, kurią sunku įgyti, bet lengva prarasti. D.Trumpo valdymo metai išgrynino daugelio amerikiečių nusistatymą, kad numanomi sąjungininkai juos nuvilia ir apgaudinėja: jie turtingi, bet šykštūs, aplaidūs ir nedėkingi. Tačiau daugeliui sąjungininkių metai, paženklinti šūkio „Pirmiausiai – Amerika“, atrodė sukrečiantys. Pirmąkart per NATO istoriją JAV prezidentas pakurstė abejones dėl Amerikos saugumo garantijų Europai. Ar tai tebuvo atsitiktinis nukrypimas? Galbūt visa tai sugrįš? Atsarginiuose planuose turi būti numatyta ir ateitis, kai pasitikėjimas bus menkas.
Dabar lieka klausimas, kaip išsklaidyti Kinijos ir Rusijos įsivaizdavimą, kad išpuolius prieš Vakarus galima vykdyti nebaudžiamai. Tarp pastarojo meto agresijos pavyzdžių galima išvardyti kibernetinius nusikaltimus (daugiausiai kylančius iš Rusijos), Kinijos karinio laivyno žvanginimą ginklais ir taisyklių nepaisymą, Baltarusijos padangių piratavimą ir (šito sulauksim jau netrukus) Kremliaus energetinį šantažą Ukrainai. Atgrasymo politika retai kada atrodydavo varganiau.
Dabar lieka klausimas, kaip išsklaidyti Kinijos ir Rusijos įsivaizdavimą, kad išpuolius prieš Vakarus galima vykdyti nebaudžiamai.
Dar blogiau, jog Baltuosiuose rūmuose veikiausiai galvojama, kad JAV turėtų Rusijos klausimą „pastatyti į aikštelę“ ir susitelkti į Kiniją. Tai būtų klaida. Rusija nenori būti pastatyta į aikštelę. Kremlius nori važiuoti kelio viduriu, pliskindamas šviesomis, leisdamas trankią muziką, priversdamas aplinkinius atsigręžti ir užtverdamas eismą. Bet koks aiškus persiorientavimas į Kiniją skatina įsivaizduoti, kad Europos saugumas JAV nerūpi. Tai iškart atveria erdvės Kremliaus eibėms. Ką galima būtų iškrėsti ir likti nenubaustam? Kiek sumokės Amerika, kad išvengtų per didelės krizės?
Europos šalys galėtų prisiimti didesnę naštos dalį, spūrant JAV skėčiui. Deja, tokia diena išlieka tolima. Šiaurės ir Baltijos šalys bei Lenkija pagirtinai stiprina savo gynybą, bet jos tebėra smarkiai priklausomos nuo JAV pagalbos. Iš Kinijos kylančios grėsmės suvokimas didėja, bet pernelyg lėtai. Dauguma atžvilgių Europa nevykdo netgi savo pačios įsipareigojimų gynybai, ką jau bekalbėti apie griežtesnius išbandymus, kylančius iš aplinkinio pasaulio.
Tarp visų šių dalykų pirmuoju smuiku griežia konkurencijos tarp galingųjų šalių tikrovė. Didžiojoje dalyje Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos G-7 lyderiai atrodo tarsi geresnės vakarykštės dienos apaštalai. Jie atstovauja kadaise buvusioms svarbiausioms ir patraukliausioms valstybėms pasaulyje, tačiau dabar šios šalys laikomos neryžtingomis, egoistiškomis ir apimtomis nuosmukio. Atkurti ankstesnę kompetencijos ir principingumo reputaciją bei su tuo susijusią įtaką yra gyvybiškai svarbu. Tačiau mes dar tik pradedame judėti šia linkme.
