Be to, atrodo, kad naujų NATO itin greito reagavimo pajėgų būstinė įsikurs Lenkijoje. Ji nebus tikra „bazė“, bet vis tiek tai bus simbolinis ir fizinis Aljanso įsipareigojimų užtikrinti teritorinę gynybą įrodymas.
Lenkų politikai turi suvokti, kad JAV Kongresas neketina mokėti už naują visavertę nuolatinę bazę užsienyje – su automatinėmis skalbyklomis, mokyklomis, „Burger King“ užeigomis ir viskuo, kas priklauso, kai bazės uždarinėjamos ten, kur jų likimą galima nuspręsti balsuojant.
Šios sąlygos yra būtinos, bet nepakankamos, kad būtų išsklaidytas susirūpinimas dėl regiono saugumo.
Kremlius tebeturi du pranašumus. NATO sprendimai priimami per lėtai. Rusija gali sukurti chaosą – riaušes, ekologinę arba infrastruktūros krizę, problemų dėl tranzito į Kaliningradą – ir panaudoti tai kaip dingstį „humanitarinei“ intervencijai.
Pafrontės valstybės gali pasinaudoti NATO sutarties 5-uoju straipsniu. Tačiau gali prireikti kelių dienų, kad Šiaurės Atlanto Taryba būtų pakankamai įtikinta leisti surengti karinį atsaką. Tuo metu gali būti jau per vėlu.
Mums reikia ne tik NATO, bet ir „greitųjų koalicijos“.
Mums reikia ne tik NATO, bet ir „greitųjų koalicijos“. Šalys, turinčios galimybę greitai dislokuoti pajėgas į tą regioną, turėtų treniruotis tai daryti tiek savarankiškai, tiek bendradarbiaudamos – lygiagrečiai su NATO pastangomis, bet nepriklausomai nuo jų.
Tai galėtų daryti Jungtinės Valstijos, Didžioji Britanija, Nyderlandai ir Norvegija, taip pat Vokietija (sprendžiant iš gynybos ministrės Ursulos von der Leyen karingų pareiškimų per „Globsec“). NATO nepriklausančios Švedija ir Suomija taip pat galėtų daug nuveikti, kad sustiprintų savo rytines kaimynes.
Tačiau Rusija turi kitą pranašumą: svorį.
Karybos požiūriu, Kremlius yra pranašesnis Baltijos regione – jis turi daugiau karių, geresnę oro erdvės gynybą ir daug taktinių branduolinių ginklų. Kalbant kariškių žargonu, tai suteikia „dominavimą eskaluojant“. Konflikto ankstyvajame etape Rusija galėtų lengvai padidinti konfrontacijos mastą. Jeigu „greitųjų koalicijai“ nepavyktų atremti puolimo, Vakarai greitai taptų priklausomi nuo kraštutinės priemonės – branduolinio arsenalo.
Teoriškai NATO neprivalėtų į Rusijos agresiją Baltijos šalyse atsakyti būtent tame pačiame regione.
Teoriškai NATO neprivalėtų į Rusijos agresiją Baltijos šalyse atsakyti būtent tame pačiame regione. Jeigu Rusija atakuotų bet kurią NATO narę, Aljansas galėtų pulti Rusiją visur. Tačiau tokio didelio masto atsako planai dar nesukurti. Sprendimus priimantys veikėjai Vašingtone arba kitur gali pabūgti pradėti Trečiąjį pasaulinį karą. Rusija tai žino, ir šis žinojimas skatina pavojingą pagundą išmėginti Vakarų ryžtą.
Laimei, turime geresnę atgrasomąją priemonę negu branduoliniai ginklai: pinigus. Rusijos Achilo kulnas yra jos priklausomybė nuo Vakarų finansų sistemos. Ji naudojasi kapitalo rinkomis, mokėjimų sistema, o jos elitas plauna savo laimikį per ofšorines (kaip ir per įprastas) bendroves.
Dabar mums reikėtų repetuoti, kaip galėtume išnaudoti tas silpnąsias vietas. „Globsec“ konferencijoje iškėliau sumanymą surengti „iš anksto neskelbtas finansinio smūgio pratybas“.
Kremlius rengia panašius bauginamus manevrus, naudodamas tankus ir lėktuvus. Mes pavestume transatlantinei finansų reguliuotojų, specialiųjų agentų, policininkų ir prokurorų komandai išsiaiškinti, ką jie galėtų padaryti, kad ištikus krizei būtų staigiai įšaldyti ir konfiskuoti Rusijos aktyvai, o Rusija būtų atkirsta nuo pasaulio finansų tinklo – kiek įmanoma skausmingiau.
Vien tokių pratybų organizavimas (nutekinus kai kurias jų detales) taptų signalu Rusijai, kad apie atgrasymą kalbame rimtai. Jos taip pat padėtų išaiškinti teisinius, logistikos ir kitus kliuvinius, su kuriais galime susidurti per tikrą krizę. Tokiomis priemonėmis geriausia pasirūpinti iš anksto – tuomet galbūt jų niekada nereikės panaudoti iš tikrųjų.
Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius
