Pažymėtina, kad Rusija turi išlaikyti karinę kosmoso programą, strateginę branduolinę ginkluotę, atvirųjų jūrų laivyną ir atremti rytuose Kinijos keliamą grėsmę. Europos valstybėms tokiais dalykais rūpintis beveik netenka.
Be to, kelerius metus augusios Rusijos išlaidos dabar mažėja, o Europos šalių gynybos biudžetai didėja (po daugelį metų trukusio šykštavimo).
Iš viso to būtų galima daryti išvadą, kad Rusijos keliama grėsmė yra perdėm išpūsta. Kalbos apie „naująjį šaltąjį karą“ – kaip buvo pavadinta 2008 metais išleista mano knyga – tėra mėginimas pakurstyti baimę. Tai darantys yra nepataisomi rusofobai arba jie stumia savus komercinius ar politinius interesus.
Tokia išvada būtų klaidinga. Visų pirma, didelė dalis Europos gynybos išlaidų naudojama itin neveiksmingai. Daug iššvaistoma susiskaldžiusioms nacionalinių pirkimų schemoms. Gynybos pramonės įmonės yra gabios lobistės (kalbant politiniais terminais) arba negailestingos lupikautojos (vertinant tiesmukiau). Per daug pinigų skiriama pensijoms ir atlyginimams. Šios išlaidos svarbios, bet jos nėra pažangios gynybos dalis. Rusijai irgi kyla rūpesčių dėl lėšų švaistymo ir neveiksmingumo, bet šioje srityje jai sekasi geriau.
Be to, Rusijai padeda geografija. Šalys, kurias stengiamės apginti mes, yra mažos (pavyzdys – Baltijos valstybės) ir daugiausiai lygaus reljefo. Joms sunku atsiųsti pastiprinimų, nes praradom logistinius pajėgumus, turėtus per Šaltąjį karą. Politiškai Rusijos visuomenė yra pasirengusi priimti riziką ir aukas. Vakarų visuomenė, įbauginta brangių ir nesėkmingų karų Irake bei Afganistane, yra veikiau pacifistinė.
Gynybos pramonės įmonės yra gabios lobistės (kalbant politiniais terminais) arba negailestingos lupikautojos (vertinant tiesmukiau).
Ko gera, svarbiausia, kad Rusija yra geriau pasiruošusi naujos kartos karui. Jeigu sugebi sugriauti savo priešininko gebėjimą suprasti įvykius ir priimti sprendimus, pranašumas mūšio lauke nebūtinas. Priešininko kariai nekovos, o taviškiai – kausis. Tokia pamoka 2014 metais tapo Ukraina, kurios skaičiumi stipresnėms pajėgoms pristigo planų, vadovavimo ir logistikos, kad apgintų Krymą nuo gerai vadovaujamų, organizuotų ir mobilių užpuolikų iš Rusijos.
Rusija taip pat pademonstravo gebanti naudoti informacijos operacijas kaip dalį platesnių įtakos kampanijų, kad smogtų tiesiai į „senųjų Vakarų“ širdį.
Europos šalims reikia išmokti dvi pamokas, ypač atėjus laikmečiui, kai tampa vis neaiškiau, ar JAV suteiktų pagalbą. Viena jų – būtinybė didinti gynybos išlaidų veiksmingumą: vengti dubliavimosi, labiau jungti išteklius ir jais dalytis, taip pat sutelkti dėmesį į ginkluotę, kurios iš tikrųjų reikia, o ne kurią stengiasi iškišti gynybos užsakymų vykdytojai
Antroji – pagalvoti, kaip Rusija (o ateityje – ir Kinija) mėgina iškovoti pergales konfliktuose, nesigriebdamos karo. Pavyzdžiui, Vokietijos didžiausia saugumo spraga – užmojis nutiesti „NordStream 2“, gamtinių dujų vamzdyną, silpninsiantį sąjungininkus ir užtikrinsiantį Rusijai didžiulį bei tvarų prietiltį Vokietijos ekonomikos širdyje. Jokie rusų tankai neriedėjo Unter den Linden gatve Berlyno širdyje, kad priverstų Vokietijos vyriausybę su tuo sutikti. Ji pati šovė sau į koją, veikiant neskaidriam lobizmui ir troškimui greitai pasipelnyti.
Svarbiausia, kad Europa lengvai galėtų apsiginti nuo Rusijos, net ir be Jungtinių Valstijų. Vis dėlto šis procesas reikalaus didesnio bendradarbiavimo ir sanglaudos, nors šiuo metu stipriai reiškiasi srovė, vedanti į susiskaldymą. Artimiausiais metais Europos politikai turės atsakyti į klausimą – ar jie pasiruošę iškeisti suverenumo iliuziją į realų saugumą?
Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
