Kam leisti raketas, jeigu politinę sistemą galima išsprogdinti iš vidaus? Tai yra žinia, siunčiama naujausio „WikiLeaks“ paskelbto „demaskavimo“, susijusio su CŽV elektroninio šnipinėjimo priemonėmis.
Tiesa yra paprasta: žvalgybos agentūros vykdo žvalgybos operacijas. Tai galima suprasti iš jų pavadinimo.
Vakarų žvalgybos agentūros šnipinėja mūsų priešininkus: Rusiją, Kiniją, Iraną, nusikalstamas grupuotes ir kitus taikinius. Joms mokama būtent už šį darbą. Jos verbuoja agentus ir taip pat naudoja elektroninius triukus. Jos dirba savarankiškai arba kartu su sąjungininkais.
Joms gana gerai sekasi. Būtų keista ir iš tikrųjų skandalinga, jeigu nesisektų.
Nei perbėgėlio Edwardo Snowdeno pavogta informacija, nei vėliausias duomenų pagrobimas iš CŽV nepateikė nė menkiausių ženklų, kad Amerikos, Britanijos arba jų sąjungininkių tarnybos daro ką nors neteisėto arba neetiško.
Jos šnipinėja ne tam, kad tenkintų Amerikos verslo interesus. Jos taip pat nesitaiko į Vakarų vyriausybių vidinius politinius oponentus.
Jeigu CŽV arba FTB iš tikrųjų rinko kokią nors medžiagą, susijusią su Trumpo rinkimų kampanija, tokios veiklos priežastis – su šia kampanija susiję asmenys, palaikę ryšius su žinomais Rusijos žvalgybos pareigūnais.
CŽV sudarinėja senų operacinių sistemų pažeidžiamų vietų sąrašus. Tai daro ir kitos agentūros. Tokios veiklos tikslas – ne „apeiti“ komunikacijų šifravimą, naudojamą „Signal“, „WhatsApp“ ir kitų susirašinėjimo programėlių. Svarbiausias dalykas, kad toks šifravimas dabar yra visuotinai naudojamas, nemokamas ir patogus. Šnipinėjimo agentūros neįstengia jo įveikti. Taigi, joms tenka taikytis į „galutinius vartotojus“.
Tai reiškia, kad tenka mėginti įsilaužti į kompiuterius, išmaniuosius telefonus ir kitokią įrangą. Bet kas, nors šiek tiek besidomintis žvalgyba arba kompiuteriniu saugumu, žino, kad pastangos užsitikrinti prieigą prie „grandinės pabaigos taškų“ pastaruosius penkerius metus arba ilgiau buvo šnipinėjimo veiklos prioritetas.
Vienas tikras skandalas – kad buvo įveiktos CŽV saugumo priemonės. Agentūra pripažįsta, kad labiausiai tikėtinas nutekintos informacijos šaltinis yra kuris nors kontraktininkas. Išorinių pagalbininkų paslaugos gali padėti sutaupyti ir padidinti lankstumą. Vis dėlto jos yra saugumo silpnoji grandis.
Ši organizacija seniai atsisakė pagirtinų tikslų, kurių siekia tikrieji nerimą keliančios informacijos viešintojai, rizikuojantys prarasti savo karjerą arba pakliūti į kalėjimą už atskleistus neleistinus verslo arba vyriausybės darbus.
Kliautis vien valstybės tarnautojais, motyvuotais patriotizmo, o ne karjerizmo, davusiais priesaiką visą gyvenimą saugoti konfidencialumą, trumpuoju laikotarpiu gali kainuoti brangiau, bet leidžia daug sutaupyti per ilgą laiką.
Dar didesnis skandalas – pats „WikiLeaks“. Buvau didelis „WikiLeaks“ gerbėjas, vos tik šis tinklalapis atsirado.
Tačiau ši organizacija seniai atsisakė pagirtinų tikslų, kurių siekia tikrieji nerimą keliančios informacijos viešintojai, rizikuojantys prarasti savo karjerą arba pakliūti į kalėjimą už atskleistus neleistinus verslo arba vyriausybės darbus.
„WikiLeaks“ labai kruopščiai atsirenka, ką viešinti. Jie niekada neskelbia nutekintos informacijos, kenkiančios Rusijai arba Kinijai. Jie vienu metu paskleidžia didelius kiekius dokumentų ir prideda sensacingų klaidinančių pranešimų spaudai ir „Twitter“ žinučių.
Pavyzdžiui, „WikiLeaks“ užsimena, kad CŽV galėjo suklastoti duomenis apie Rusijos dalyvavimą šnipinėjant Demokratų nacionalinį komitetą.
Tai būtų neteisėta, beprotiškai rizikinga ir politiškai nesuvokiama.
Teigti, kad CŽV, vadovaujant demokratų administracijai, rengė kibernetines atakas prieš demokratų kandidatės kampaniją ir nutekino kompromituojančių elektroninių laiškų, nes šnipai iš anksto žinojo, kad Hillary Clinton pralaimės rinkimus ir norės apjuodinti pono Trumpo pergalę, būtų neįtikėtina net pagal Holivudo standartus.
Labiau tikėtina, kad „WikiLeaks“, sąmoningai arba ne, padeda Rusijai griauti Amerikos politinę sistemą, skleisdamas baimę, netikrumą ir abejones jau ir šiaip smarkiai poliarizuotoje ir perkaitusioje aplinkoje.
Kremliui paranku turėti grėsmingą reputaciją. Vis dėlto turėtume atminti, kad Rusija nėra supervalstybė. Jos ekonomika tokio paties dydžio kaip Kalifornijos, pagrįsta pasenusia gamtinių išteklių pramone. Jos infrastruktūra, viešosios paslaugos ir demografinė perspektyva atrodo prastai.
Tačiau Vladimiras Putinas išradingai išnaudoja Vakarų silpnąsias vietas. Jis sistemingai griauna pasitikėjimą: žiniasklaida, institucijomis, politikais, vienų šalių pasitikėjimą kitomis.
Rezultatas – didžiausia Amerikos politinė krizė nuo „Watergate“ laikų.
Rusijos taktika veikia. Bet tik todėl, kad leidžiame jai veikti.
Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
