Būčiau pageidavęs aštriau suformuluotos tezės, pavyzdžiui, „Tik visiškas Rusijos pralaimėjimas Ukrainoje gali atnešti taiką Europai“, tačiau neturėjau jokių abejonių dėl debatų su P.Hitchensu. Esame draugai nuo 1989 metų, kai kartu rengėme reportažus apie komunizmo žlugimą Čekoslovakijoje. Mūsų demokratijos sveikatai ir mūsų pačių emocinei pusiausvyrai svarbu palaikyti draugystes nepaisant kartais neįveikiamomis atrodančių nesutarimų bedugnių.
Kitaip nei senoji prosovietinė stovykla, jis ir jo sąjungininkai negina Rusijos kaip civilizacinio modelio (P.Hitchensas vadina Vladimirą Putiną „grėsmingu tironu“). Vietoj to, jie vaizduoja pasipiktinimą Rusijos nusižengimais kaip veidmainystę, nes mūsų lyderiai mielai bendrauja su Saudo Arabijos žudikais ir genocido sumanytojais iš Kinijos komunistų partijos. Tikroji Vakarų strategijos nuo 1991 metų varomoji jėga yra ne idealizmas, o ginklų gamintojų savanaudiški interesai ir Amerikos politikų ciniškas pataikavimas „Rytų Europos balsams“. Jie cituoja vėlyvąsias George'o Kennano, Šaltojo karo Vakarų strategijos kūrėjo, idėjas, kad NATO plėtra po 1991 metų buvo baisi klaida. Ji sukūrė problemą – agresyvią Rusiją, kurią siekia sulaikyti. Rezultatas – pražūtingas karas ir branduolinės apokalipsės pavojus.