Bandžiau situaciją įvertinti objektyviai (kaip visuomet, jei turiu kantrybės ištverti visą koncertą), atmetusi visus įsitikinimus. Conchitą pirmą kartą pamačiau prieš kelis mėnesius ir, turiu pasakyti, pirma mintis buvo labai tradiciškai lietuviška – kas čia per?.. Paklausiau dainos. Nieko – lyriška, eurovizinė, bet nieko ypatingo. Gerai, tuomet ėmiau galvoti, jei iki konkurso nusiskus, vaizdelis bus neblogas.
Puse akies sekdama, kas vyksta šiemetės „Eurovizijos“ pasaulyje, pabūgau, jog užsispyrusi Conchita nesiskus. Tuomet mintys pasisuko kita linkme – kaip jai pavyksta suformuoti ir išlaikyti tokią dailią, netgi vešlią barzdą? Ką ji siekia tuo pasakyti? Ar mes galime priimti žmogų, kuris netelpa į jokias mūsų susikurtas dėžutes? Ne vyras, nes su suknele, makiažu ir dirbtiniais nagais. Ne moteris, nes labai jau barzdota(s). Kita vertus, ir vyras, nes tokį sukūrė gamta, – kas, kad su suknele, o moterys kelnių argi nedėvi? – ir moteris, nes tokia jaučiasi – maža kur moterims plaukai ant kūno auga...
Kad paveikslas būtų visapusiškas, paieškojau T.Neuwirtho nuotraukų – internete jų pilna. Dailus vaikis, apmaudžiai pagalvojau, galėtų sekti daugelio sceną bandančių užkariauti gražuoliukų pėdomis. Trikdė ir jo neapsisprendimas. Jei patinka vyrai, kuo blogai būti gėjumi? Jei jautiesi moterimi, kodėl nepasikeisti lyties? Galų gale jei patinka tik suknelės ir jokie kiti dalykėliai netrukdo, velniams ta barzda?
Bet kodėl reikia eiti su mase? Kodėl negalima būti tokiam, kokiu nori ir jautiesi, o ne tokiam, kuris atitiktų kažkieno sukurtas taisykles ir pasaulėvaizdį? Sakykime, tai tebuvo žaidimas. Tegul – jei žmonės balsuoja už spindinčią parodiją Verką Serdučką (gatvėje ji atvirsta į Andrijų Danilko) ar suomių monstrus „Lordi“, kodėl nebalsuoti už barzdą?
Lietuvą galima pagirti ir už tai, kad nesusileido prieš – nieko nenoriu įžeisti, bet... – lenkiškus papus. Kai merginų kompanija, labiau nei akivaizdžiai demonstravusi, kaip stipriai joms norisi į finalą, ten ir pateko, kiek pabūgau – dar ims žmonės ir pagalvos, kad visai nieko daina. Skoningai nuogas kūnas gražu, „Eurovizijoje“, žinia, jo būna daug, jei priedo dar gauname neblogą dainą, – tobula kombinacija, bet šitas trijų minučių klyksmas „kokios mes gražios ir kaip jūsų norime“ tinka nebent Lenkijos ir Vokietijos pasienio viešnamiams. Taigi kaimynės Lietuvoje gavo lygiai 0 balų, nors, tiesa, visų dainų rikiuotėje sugebėjo užsiropšti iki 15 vietos.
Džiugu, kad sveikas protas (nors gal labiau truputis tolerancijos ir muzikinio skonio su nedidele doze ironijos) nugalėjo.
Keista, kad Ukrainoje griaudinčių šūvių fone šios šalies atstovė (beje, savo kūną demonstravusi ne mažiau atvirai, tik dar pasiūliusi klausyti tinkamą dainą) liko vos šešta. Buvau tikra, kad lietuviai jai skirs pirmą, mažų mažiausiai – antrą ar trečią vietą. Ironiška, kad laipteliu aukščiau – ne kartą Kopenhagoje nušvilptos dvynės iš Rusijos. Nors, tiesą sakant, jei vien klausytume dainų, aš jas būčiau kilstelėjusi dar aukščiau už ukrainietę.
Džiugu, kad sveikas protas (nors gal labiau truputis tolerancijos ir muzikinio skonio su nedidele doze ironijos) nugalėjo. Lietuvos „Eurovizijos“ komisija Conchitai skyrė pirmą vietą (Rusijai – tik dešimtą).
Žiūrovų pasirinkimas labiau atitiko mano prognozes: antroji buvo Ukraina, ketvirtoji – Lenkija (panašu, kad kai kas prieš lenkes vis tik susileido, nors gal labiau padėjo Šalčininkų krašto žmonių solidarumas su tautietėmis), o Conchita liko vos penkta. Tiesa, ji viena pozicija aplenkė Rusiją. Šviesiai nuteikė mintis, jog sveiko proto (tų nespiegiančiųjų per „Baltic Pride“) žmonių Lietuvoje tikrai nėra tiek, kad galėtų taip paveikti balsavimo rezultatus, vadinasi, Conchita patiko ir kažkam kitam.
Dabar laukia antras egzamino etapas. Vienas dalykas buvo šaipytis ar garbinti vieną iš būrio „Eurovizijos“ dalyvių, kitas – susitaikyti su laimėjimu. Žinant, kokia reikšmė Lietuvoje teikiama šiam konkursui, tai turėtų būti nemenkas reikalas. Komentarai tame pačiame „Facebook“, pasipylę dar prieš balsavimo rezultatus ir besitęsiantys sekmadienį, tik patvirtina, kad dar ilgai diskutuosime šia tema ir kad visuomenė skils į dvi stovyklas, panašiai kaip per Rolando Pakso apkaltą ar dėl mergaitės.
„Madona pademonstravo neskustas pažastis ir ohoho kiek daug žmonių manė, kad tai nepaprasta. Conchita pademonstravo daugiau. Dabar aš irgi nesiskutu. Taika, broliai ir seserys“, – kiek sarkastiškai pakomentavo viena užsienyje gyvenanti draugė. Gyvenančioji Lietuvoje dėjo stipriau: „Eurovizija“ parodė, kad balsuoti būtina, kitaip laimės bebalsis оно (rus. tai).“ Kai kurie net pradėjo siūlyti kitąmet į „Euroviziją“ siųsti azerbaidžanietį Raulį, kurio moteriška išvaizda ir komentarai dirgina jautresnius lietuvius.
Pradžiai gal pakaktų isteriškai nebereaguoti į tokį eilinį (pasaulio ir jau net Lietuvos mastu) viešą renginį kaip „Baltic Pride“. Atrodo, šitą egzaminą jau beveik išlaikėme – teliko pažiūrėti, ar po poros metų pasikartos pernykščių eitynių sėkmė.
Dabar turime progą suvokti, kad „Eurovizija“ nėra popiežiaus rinkimai, – tegul ją laimi nors Minedas, jei tik sugebės sužavėti Europą. Dar daugiau – kad ją gali laimėti, grubiai tariant, nelabai aiški būtybė (nes juk konkursas yra dainų, o ne grožio, stipriausio vyro ar mieliausios močiutės), kad mes galime už ją balsuoti ir kad nieko nuo to nenutiks. Užuot kėlę tuščią triukšmą, verčiau nepamirškite tikrų rinkimų.
