Prieš kelias dienas aplankiau vieną vilniečių šeimą. Nieko ypatingo – išsiskyrusi motina augina tris dukras, yra kūrybingos prigimties, dirba ir gauna kiek didesnį nei minimalų atlyginimą, vasarą papildomai prisiduria iš miško gėrybių, nuomojasi mažą, bet nesugriuvusį butą.
Prabanga tikrai nekvepia, bet didžiuliu skurdu – irgi. Mergaitės tvarkingai aprengtos, pagrandukei – metukai, vyresniosios kabinasi į mokslus, ryte ryja knygas, viena piešia, kita veria karoliukus, svajoja groti gitara, o netvirtą sveikatą sustiprinti važinėdama dviračiu. Kurio, tiesa, dar neturi.
Gal dieną, kai nusprendė mesti universitetą, moteriai pritrūko išminties, kai įsimylėjo ne tą vyrą – už jausmus stipresnio sveiko proto, o kai nesugebėjo susitvarkyti popierių dėl pašalpų – įstatymų išmanymo ir atkaklumo. Tačiau dėl to priekaištauti jai neapsiverčia liežuvis. Bėgioja tarp savo kampo, kur mažąją palieka iš mokyklos grįžusių vyresnėlių priežiūrai, ir globos namų, kur jos laukia būrys svetimų vaikų. Jei pritrūksta lito kito, vasarą nuvažiuoja iki miško grybų ir uogų, laisvalaikiu gamina papuošalus, bet nevaikšto iš kavinės į kavinę ar po butus su ištiesta ranka.
Anoks čia sumanumas ar verslumas, daug kas taip ar dar blogiau gyvena, turbūt prunkštelėsite. Sunku ginčytis, Lietuvai – toli iki aukšto gyvenimo lygio ir dosnios socialinės apsaugos. Bet nedaug kas nori ne dejuoti, o, lyg ta varlė grietinės puode, sumušti po save sviesto gumuliuką ir iššokti – gal ne pati, tačiau bent dukros.
Portale 15min.lt pasirodžiusi šios moters istorija sulaukė daugiau nei 100 komentarų. Perskaičiau visus ir nežinia kelintą kartą nustebau – kiek daug lietuviai turi ir laiko, ir pagiežos. Aš – apie tuos, kurie po straipsniu brūkšteli ką nors panašaus į (sutraukime iki vieno žodžio, keiksmažodžius pridėkite patys) „idiotai“ (arba herojai, arba žurnalistai).
Šįkart jie leidosi į diskusijas, kam reikia tiek vaikų, jei nesugebėsi išmaitinti, siuntė užuojautą dukroms, analizavo, ar ne per brangus telefonas padėtas ant stalo. O gal jis žurnalistų? Galų gale nereikia būti dideliu turtuoliu, kad Lietuvoje turėtum mobilųjį. Kai kam užkliuvo net apvalesnės nei manekenių mergaičių, viena kurių sunkiai serga, formos – atseit pro odą turėtų šviesti kaulai.
Juokingiausia buvo skaityti pastebėjimus, kad „žurnalistai turbūt rašo tokias naujienas dėl priešiškų nuomonių“. Jūs dar galvojate kitaip? Pranešimus apie gaisrus publikuojame žinodami, kaip lietuvius džiugina degantis kaimyno stogas. Apie „Žalgirį“ rašome tikėdamiesi, kad „Lietuvos ryto“ gerbėjai panorės išpilti kibirą paplavų. Homoseksualus minime vien tik tam, kad sulauktume homofobų dėmesio. Ypač mėgstame vienukart parašyti apie konservatorius ir socialdemokratus – kad jų rėmėjai susikaltų kaktomuša, lyg du kalnų ožiai siaurame tarpeklyje.
Pomėgis skaičiuoti kitų finansus, skųstis dar didesnėmis savo bėdomis ir anoniminis, kolektyvinis lietuvių pyktis – anokia naujiena. Bet šiuosyk nustebino baimė dėl savo saugumo, lyg kas lįstų į jų pinigines, nuo vaikų plėštų paskutinius drabužius ar kėsintųsi į darbo vietą. Herojės nė žodeliu neužsiminė laukiančios dovanų (naudoto dviračio, seno kompiuterio) arba piniginių aukų, kurios, šeimoje esant kūdikiui ir sergančiam žmogui, visuomet praverstų.
Kadangi jos nepaprašė, paprašiau aš – atkreipiau bičiulių dėmesį į tą dviratį, kurio Dovilei nesiseka gauti. Laukdama komentarų apie „dar vieną išgalvotą bėdą“, nieko nesitikėjau. Priešingai – gal Velykų nuotaika pridėjo dosnumo, nors esu tikra, kad bent pusė iš tų trijų milijonų esame nuoširdžiai geri, – užvertė siūlymais. Kas parūpins dviratį, kas – drabužių ar knygų.
O labiausiai pribloškė – žinoma, gerąja prasme – nepažįstamų skaitytojų elektroniniai laiškai su pažadais atiduoti įvairių daiktų, pervesti pinigų ir sutvarkyti kompiuterį. Tikiuosi, Justina nesupyks, jei pacituosiu: „Atsikėlėme visa šeima šį šaltą rytą, mama, gurkšnodama kavą lovoje, perskaitė straipsnį, o aš prisijungiau ir prieš šventes susimąstėme, kiek daug šiandien turime. Galime tuo gėriu pasidalinti su žmonėmis, kuriems to labai reikia, ne tik materialinių dalykų, bet svarbiausia – gerų emocijų.“
Neabejoju, kad geradarių gyvena daugiau nei garsiai pykstančiųjų, kritikuojančiųjų ir nosis į svetimą piniginę kaišiojančiųjų. Gaila, kad jų pagiežingos šypsenos užstoja saulę augančiam gerumui.
