Bet šiuokart situacija kita – nes tas mažas pasaulėlis yra Rytų Europa su visos Europos centru Lietuva (kad ir kaip kovoju už mūsų priskyrimą Šiaurės Europai, sunku išvengti ir šito epiteto). Nepraėjus nė mėnesiui, kai Estijos parlamentas priėmė ir prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas nedelsdamas pasirašė įstatymą dėl homoseksualų civilinės partnerystės, 41-erių latvių ministras socialiniame tinkle „Twitter“ lyg niekur nieko brūkštelėjo: „Išdidžiai pranešu, kad esu gėjus. Sėkmės jums visiems.“
Ir dar pažadėjo kovoti, kad Latvija pasektų kaimynų pavyzdžiu, nors tai greičiausiai sukels „megaisteriją“.
Mūsiškis ministras Linas Linkevičius nepraleido progos užsidėti pliusą. „Edgarai, mano drauge, žaviuosi tavo drąsa ir nuoširdumu!“ – angliškai parašė tame pačiame „Twitter“ ir sulaukė atsakymo: „Linai, ačiū tau už paramą!“. Kad ir kiek kritikos Lietuvos diplomatijos vadovas kartais sulaukia dėl savo žodžių, už šiuos jam galima tik paspausti „Like“, jei kalbėtume socialinių tinklų žargonu.
Mūsiškis ministras Linas Linkevičius nepraleido progos užsidėti pliusą. „Edgarai, mano drauge, žaviuosi tavo drąsa ir nuoširdumu!
Tuo turbūt viskas ir baigsis. Ar įsivaizduojate Lietuvos ministrą, prisipažįstantį, kad yra homoseksualus? Nė vienas iš dabartinių Vyriausybės narių tikriausiai toks nėra, tai nėra ko prisipažinti, tačiau gyvenime visko būna. Juoba kad tarp mūsų šalies politikų jau yra žmonių, garsiai prisipažinusių esančių netradicinės seksualinės orientacijos. Pirmasis (ir, atrodo, kol kas vienintelis) tai padarė Seimo narys Rokas Žilinskas. Kažin ar tai buvo didelis pliusas karjeroje: per 2008-ųjų rinkimus buvęs žurnalistas gavo 26 744 pirmumo balsus, po ketverų metų – tik 2 490. Kita vertus, iš 48-os vietos rinkėjai jį kilstelėjo iki 27-os ir paliko Seime.
Reiškia, lovos reikalai, iki kurių lietuviai dažnai supaprastina seksualinių mažumų klausimus, politikoje dar ne viską lemia. Kaip ir šou pasaulyje: jei atmintis manęs neapgauna, atlikėjas Ruslanas Kirilkinas į populiarumo viršūnę šovė atvirai ėmęs kalbėti apie savo intymų gyvenimą ir tikrai lietuviams ne pačia priimtiniausia linkme. Bilietai į Eltono Johno, kuris – ak! – net yra vedęs vyrą, koncertą buvo šluote šluojami. Turbūt mes tik šiaip per „Baltic Pride“ eitynes dosniai svaidome akmenis ir uoliai kilnojame Petro Gražulio atvaizdus.
Visko gali būti, kad širdyje esame tolerantiški ir garsiai rėkiame tik nenorėdami leisti kaimynui pagalvoti, jog iš tiesų mums nusispjauti, kaip gyvena kiti. Bet neįsisvajokime per daug. Mūsų politikai – prezidentai, ministrai, parlamentarai ar žemesnio rango
veikėjai, – kuriuos gamta apdovanojo kiek neįprastu meilės jausmu, dar negreit varžysis dėl originalesnio „išėjimo“. Tokia angliška fraze („coming out“) seksualinių mažumų atstovai apibūdina viešą savo orientacijos pripažinimą. Nes ne tik politikams, bet ir kitiems homoseksualams – mūsų kolegoms, bendramoksliams, kaimynams ar pusbroliams – su tokia žyme Lietuvoje gyventi nesaldu.
Prieš porą metų Europos Sąjungos Pagrindinių teisių agentūra (Fundamental Rights Agency, FRA), apklaususi 93 tūkst. suaugusių lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų (LGBT), išsiaiškino nelabai malonų, bet nelabai nustebinusį dalyką. Kasdieniame gyvenime šie žmonės negali būti savimi – dauguma slepia savo tapatybę, gyvena nuolatinėje baimėje, patiria diskriminaciją ar smurtą. Dar daugiau – Lietuvoje užfiksuota bene stipriausias diskriminavimas ir priekabiavimas, ypač švietimo įstaigose.
Ką ten diskriminavimas – mes net kaimynų homoseksualų nenorime. Matyt, bijome išgirsti bjaurias orgijas ar užsikrėsti kokia zaraza. Po Conchitos Wurst pergalės „Eurovizijoje” psichologinės pagalbos linijos konsultantai nespėjo kilnoti telefonų – jauni homoseksualūs žmonės skundėsi sunkiai atlaikantys dar didesnę patyčių bangą nei paprastai.
JAV dienraščio „Washington Post“ biuro Maskvoje vadovas Michaelas Birnbaumas latvių ministro žingsnį pavadino „dideliu žingsniu į priekį homoseksualų teisių srityje Rytų Europoje“ ir „barjerų laužymu konservatyvioje politikos arenoje“. Nemaža drąsa, ypač žinant, kad Latvija bemaž prieš dešimtmetį konstitucijoje uždraudė tos pačios lyties asmenų santuokas, vos vienas kitas homoseksualas atvirai kalba apie savo orientaciją. Bet nuo Naujųjų mūsų kaimynai pradės pirmininkauti ES Tarybai, tad E.Rinkevičius įgis dar svaresnę poziciją ginti tos pačios lyties žmonių santykius.
Lietuvoje iš didesnių partijų tik Liberalų sąjūdis pritaria homoseksualų partnerystės įteisinimui, nė viena – jų santuokoms.
Lietuvoje iš didesnių partijų tik Liberalų sąjūdis pritaria homoseksualų partnerystės įteisinimui, nė viena – jų santuokoms. Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra pareiškusi, kad diskusija apie homoseksualų partnerystę Lietuvoje yra pernelyg ankstyva. Tačiau homoseksualai prašo ne šiaip diskusijų, o normalaus gyvenimo. Nėra oficialiai įteisintų santykių (tegu tų sausai vadinamų partneryste) – nėra teisių. Jei esate „normalios“ orientacijos, gyvenime patiriamos problemos nebūtinai sukuria kitas problemas. Sakykime, žmona sunkiai apsirgo – turite teisę ją slaugyti ir gauti informaciją apie sveikatą. Skiriatės su vyru – buto dalybos gali būti skausmingos psichologiškai ir finansiškai, bet ne iš formalios teisinės pusės. Vyras įteikė vertingą dovaną – nereikia sukti galvos dėl gyventojų pajamų mokesčio.
Vienas pašnekovas yra pasakojęs, kad su draugu gyvena šio vardu pirktame bute, paskolos įmokas moka abu, tačiau nutrūkus santykiams atsidurtų gatvėje. Draugo mirties atveju už galimybę paveldėti savo butą turėtų pakloti solidžią sumą. Tiesa, situacija Lietuvoje nėra visai be prošvaisčių. Prieš gerus metus Austrija atsiuntė naują diplomatinį atstovą Johanną Spitzerį – pirmą šios šalies ambasadorių, viešai pripažinusį savo homoseksualumą (ginti mūsų LGBT bendruomenės teisių, iškart pagalvojau). Jį į Vilnių atlydėjo partneris vengras. Mūsų šalis pasielgė neįtikėtinai korektiškai – Užsienio reikalų ministerijos tinklalapyje šis buvo paminėtas kaip kitų ambasadorių sutuoktiniai – ponas dr. Peteris Erno Baksy.
Žinoma, nereikia kiekvienam, kad ir su kuo leidžia asmeninį gyvenimą, pulti tvitinti, kad yra gėjus, – vien dėl viešų pagyrų.
Ramus, bet šiokį tokį triukšmelį sukėlęs Latvijos diplomato prisipažinimas galėtų padrąsinti ir mūsų šalies homoseksualus. Žinoma, nereikia kiekvienam, kad ir su kuo leidžia asmeninį gyvenimą, pulti tvitinti, kad yra gėjus, – vien dėl viešų pagyrų. Bet jei jau pasitaikė mylėti tos pačios lyties žmogų, kam slėptis? Kuo ilgiau tai tęsis, tuo ilgiau apklausose murksosime kur nors dugne, kaip tame FRA tyrime.
Jei nepadeda apačių „išėjimas“ – Lietuvoje jau tikrai yra ne viena dešimtis mokytojų, žurnalistų, teisininkų ir kitų eilinių žmonių, pasielgusių kaip E.Rinkevičius, – tad gal reikėtų pradėti nuo viršaus? O latviams nereikėtų per daug girtis, kad jų ministras pirmasis Baltijos šalyse nusipelnė tiek garbės dėl homoseksualios orientacijos. Pirmasis homoseksualios orientacijos neslėpęs JAV politikas Harvey Milkas, apie kurį Holivude net buvo sukurtas filmas, buvo kilęs iš Lietuvos žydų, ot. Tad pirmyn, tautiečiai!
