Vargas, jei nesupranti vokiškai ar nesiveži pakeleivio, mokančio šią kalbą ir galinčio parodyti kelią reikiama kryptimi, o ne į Ausfartą. Panašiai turėtų jaustis užsienietis Vilniuje, bandantis savarankiškai pasiekti, pavyzdžiui, oro uostą (taksistas, reikia tikėtis, pristatytų jį, kur reikia). Anglų kalbą mokančiam žmogui įprasto „airport“ ar panašaus žodžio Vilniuje nepamatysi (beje, Vokietijoje irgi nemačiau). Ir vienur, ir kitur gelbsti tik suprantamiausia tarptautinė kalba – piešinukai.
O ką daryti, jei keliauti oro uosto link nusprendi ekonomiškai – autobusu – ir nelabai supranti, kada ruoštis išlipti? Gerai, jei aplink pasitaikys bendrakeleivis, kalbantis angliškai ar nestokojantis sveiko humoro jausmo ir fantazijos – juk blogiausiu atveju galima pasitelkti gestus bei vaidybą (nes užsienietis irgi nebūtinai moka anglų kalbą).
Kažkam iš bendrovės Vilniaus viešasis transportas darbuotojų sveikas protas pakuždėjo padėti kitakalbiams – bent užsieniečiams skirtuose maršrutuose (miesto centro ir oro uosto kryptimis) užrašus skelbti ne tik lietuvių, bet ir anglų kalba. Ar norėdama apsidrausti, ar pasikonsultuoti įmonė kreipėsi į Valstybinę kalbos inspekciją ir Valstybinę lietuvių kalbos komisiją (VLKK).
Kalbininkų sveikas protas, panašu, tebeatostogauja. VLKK pareiškė, esą anglų kalba nebūtina, nes vis tiek stotelių pavadinimai yra vietovardžiai (galima pridėti, kad ir pavardės), tad „tokios informacijos teikimas ir anglų kalba būtų netikslingas ir neinformatyvus“.
Bet juk niekas neprašė leisti išversti tikrinius žodžius ar juos perrašyti taip, kad užsieniečiams nereikėtų išsinarinti akių (sakykime, Ashishkew Plantas arba Prussian Station).
Komisija dar ir genialią išeitį pasiūlė – „turistams aktuali transporto informacija kitomis kalbomis gali būti pateikta stotelėse, informaciniuose stenduose ir pan.“ Nes ten vietovardžių stotelių pavadinimuose juk nebus arba juos tikriausiai galima išversti! Kitaip tariant, saugokime lietuvių kalbą autobusuose, o stotelėse darkykitės, kaip tinkami.
Kitaip tariant, saugokime lietuvių kalbą autobusuose, o stotelėse darkykitės, kaip tinkami.
Vienam vokiečių žurnalistui taip paaiškinau kelią iš oro uosto iki viešbučio: išėjęs iš oro uosto susirask stotelę (kas irgi nėra lengva užduotis), sėsk į 3G maršruto autobusą ir išlipk ketvirtoje stotelėje (Taraso Ševčenkos). Nežinojau, kiek jis susipažinęs su ukrainiečių poezija, ar žino šį kūrėją ir ar susigaudys lietuviškų š bei č gausoje.
Šis atvejis keblus – pavardės neišversi. Bet, pavyzdžiui, iš oro uosto važiuojančių 1 maršruto autobusų kelyje pasitaiko stotelės „Eišiškių plentas“ ir „Stotis“, 2 maršruto – „Karaimų kapinės“ ir „Stadionas“. Kam skaudėtų šiuos pavadinimus išvertus?
„Jei žmogus lietuviškai nekalba, jam „oro uostas“ nieko nesako, – LRT radijui kalbėjo sostinės meras Remigijus Šimašius. – Manys, kad tai yra vietovė, o ne oro uostas. Vietovardžių niekas nesiruošia versti. Kalbama apie funkcinius pavadinimus.“ Vilniaus vadovas kalbininkų samprotavimus pavadino dienos anekdotu ir pažadėjo jais nesivadovauti.
Belieka to tikėtis, nes pati, kol nepradėjau keliauti po keistesnes šalis nei Jungtinė Karalystė ir Rusija (vakariečiai, o ir jaunesni lietuviai pastarojoje dėl kirilicos irgi turi jaustis lyg kosmose), nesupratau, kaip svarbu susigaudyti aplinkoje. Tiesą sakant, kvailiausioje situacijoje atsidūriau visai neseniai, kai Štutgarte įsėdusi į metro traukinį tik po gero pusvalandžio susigaudžiau, kad keliauju ne į oro uostą, o tolyn nuo jo. Bet tame pačiame Štutgarto ar Miuncheno metro pagrindinėse stotelėse skamba ir anglų kalba. Panašiai ir Milane.
Lotyniškos raidės atrodydavo tikras išsigelbėjimas hieroglifų margumyne.
Buvo ir didesnės egzotikos, pavyzdžiui, Japonija. Šios šalies gyventojai garsėja kaip nemokantys angliškai (stereotipas – tokių yra, bet prireikus kalbančiųjų angliškai rasdavau dažniau nei Lietuvoje), tad lotyniškos raidės atrodydavo tikras išsigelbėjimas hieroglifų margumyne.
Jokioje kitoje šalyje aplink nebuvo tiek painiavos (nes ištisai hieroglifai, hieroglifai, hieroglifai…) ir taip viskas aišku vienu metu (nes užsieniečiams svarbūs dalykai užrašomi angliškai ar pasakomi anglakalbių – suprask, kad gudrus, japonišką tartį…).
Nesu buvusi Egipte, bet spėju, kad svarbesnių objektų pavadinimus jie užrašo angliškai ar bent lotyniškomis raidėmis, todėl negirdėjau, kad jį pamėgę tautiečiai skųstųsi paklydę. O man su drauge kartą taip nutiko Omane, nors daugiau mažiau suprantamų užrašų ten netrūksta. Turėjome išvažiuoti iš sostinės Maskato.
Aš vairavau, draugė tyrinėjo žemėlapį ir nuorodas virš gatvės. Suprantu arabiškus rašmenis ir nutuokiu, kaip jų žodžiai perrašomi lotyniškomis raidėmis, tai draugę pamokiau: „Jei pamatysi kažką panašaus į tai, kas nurodyta žemėlapyje, suksim.“ Žinoma, posūkį pražiopsojome, nes žemėlapyje pavadinimas buvo parašytas su E, o virš kelio – su A (transkribuojant pasitaiko tokių improvizacijų, o draugė jų nesitikėjo). Paieškokite „Google Maps“ kelio iš Maskato į Surą ir pabandykite suprasti paaiškinimus – žinoma, surašytus arabiškai.
Paieškokite „Google Maps“ kelio iš Maskato į Surą ir pabandykite suprasti paaiškinimus – žinoma, surašytus arabiškai.
Šiame kontekste galima prisiminti netylančius ginčus dėl asmenvardžių rašymo dokumentuose. Argumentas, kad žmogaus vardas ir pavardė yra tarytum jo prekės ženklas – jei tėvų valia gimei Roxana Walters, negali pavirsti į Roksaną, – kalbininkų nejaudina.
Užtat dabar jie stojo ginti vietovardžių transporto stotelių pavadinimuose. Jų „versti“ negalima, o va žmogaus vardą galima perrašinėti, kaip smagiau.
Jei ir to neužteka, pakalbėkime apie žmogaus teises, nors ši frazė Lietuvoje skamba lyg keiksmažodis. Negalint susikalbėti su kitu žmogumi ar susigaudyti aplinkoje, nelieka nei žmogaus teisių, nei elementaraus orumo. Nesuprasdamas, kur esi, gali pasijusti ne tik nejaukiai, bet ir nesaugiai.
Tokiais atvejais žmogus tampa socialiai neįgalus, net jei pats turi įrankius to išvengti (gali susikalbėti angliškai). Galų gale juk gyvename Europos Sąjungoje, kur puoselėjama daugiakalbystė, ir, jei ne gimtąja kalba, bent angliškai informacijos turėtum gauti.
Matyt, komisija laikosi nuomonės, kad lankantis Europos centre (Vilnius visai netoli) būtų pagarbu pramokti vietos kalbos. Lietuvių kalbos žodynų pardavimai turėtų išaugti.
