Juk nemaža dalis Europos lyderių vaikų neturi. Apie ką su jais kalbėsite per aukšto lygio susitikimų pertraukas? Žinote, kaip dažnai būna: kol esi jaunas ir žvalus, su bičiuliais pliurpi apie muziką, knygas, sportą, mašinos remontą ar geriausius miesto kirpėjus, nelygu, kam kas aktualu. Tik susilaukia kuris vaiko ir kalbėti nebėra apie ką, vien košytės, sauskelnės, jau nusišypsojo, jau eina, oi, apsirgo…
Aišku, ironizuoju, juk puikiai žinote, kad vaikai netrukdo nei su draugais plepėti, nei politikoje dalyvauti, nei valstybei vadovauti. Gal tik ministrams sunkiau, matyt, dėl to Vyriausybėje apsistatėte vyrais. Kur jau moterims toks sunkus darbas, joms ne tik pietus vakarienę reikės pagaminti, bet ir sergančius vaikus slaugyti, verčiau tegul vyrai reikalus tvarko. O va aplinkos ministre gali tapti Irma Gudžiūnaitė. Su visa pagarba pretendentei ir jos kompetencijai, kas galėtų paneigti, kad kritikos banga neprivertė griebtis pozityvios diskriminacijos…
Bet ne apie moteris dabar kalba, o apie šeimas. Nes kaip moteriška lytis rodo profesionalumo, reikalingo ministraujant, trūkumą, taip prierašas „nevedęs“, „netekėjusi“, „vaikų neturi“ rodo atsakomybės trūkumą, negebėjimą rūpintis kitais ir apskritai prezidentauti.
„Atėjo laikas šaltuose valstybės vadovo rūmuose girdėti krykštaujančių vaikų juoką, jausti šeimos šilumą, – sakėte kolegoms partijos suvažiavime. – Tik mylintis ir mylimas žmogus gali būti atsakingas ir rūpintis kitais. Tik toks žmogus gali suprasti tokių pačių šeimų lūkesčius ir problemas, suteikti žmonėms viltį.“
Sunku paneigti, kad mylintys tėvai geba rūpintis savo atžalomis. Jie puikiai organizuoja komandos darbą, efektyviai planuoja laiką, laikosi nustatytų terminų (kiekvieną rytą, kai reikia pasiekti mokyklą, o ypač – kai maždaug 22 val. paaiškėja, kad rytoj reikia ateiti su originalia Užgavėnių kauke), yra universalūs kulinarai (ai, šito prezidentui nereikia). Nors, kai neturi tų mažų velniūkščių, darbas vyksta dar efektyviau. Įsivaizduokite: į prezidentūrą jau žengia koks NATO gensekas, o jūsų mobilusis net įkaitęs, nes reikia skubiai atsakyti į klausimą: „Nu tėėėėė, kada grįši???“
Tikriausiai dėl to ne vienos Europos valstybės lyderis apdairiai atžalų nesusilaukė. Nes sunku įsivaizduoti, kad normalūs žmonės vaikų turėti nenori (o gal tiesiog negali), ar ne?
Tai štai: Vokietijos kanclerė Angela Merkel (tik jos antrasis vyras turi du vaikus iš ankstesnės santuokos), Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas (užtat jo žmona su pirmu vyru susilaukė trijų), Didžiosios Britanijos ir Škotijos premjerės Theresa May bei Nicola Sturgeon, Rumunijos prezidentas Klausas Werneris Iohannis ir net pats Europos Komisijos prezidentas Jeanas Claude’as Junckeris.
Švedijos premjeras Stefanas Lofvenas abu vaikus „paveldėjo“ iš žmonos buvusios santuokos, Nyderlandų premjeras Markas Rutte džiaugiasi būdamas „laimingas viengungis“, nors klausinėjamas apie asmeninį gyvenimą atkerta, kad vieną dieną gali turėti žmoną bei vaikų. Vaikų neturi ir Liuksemburgo, Airijos bei Serbijos premjerai Xavier Bettelis, Leo Varadkaras bei Ana Brnabič, bet jie dar ir homoseksualūs, tai visai prastai.
Prieš gerus porą metų šią statistiką nusitvėrė kai kurie leidiniai ir smegenų centrai, ypač – amerikiečių ir ypač prijaučiantys dešinesnėms ideologijoms (o konservatorė Rasa Juknevičienė prieš porą dienų LRT radijui sakė pastebėjusi, kad tą pačią žinutę neseniai ėmė skleisti ir Kremlius).
Susiėmę už galvų dėl Europos ateities jie vienas per kitą gąsdino: tokie lyderiai „mus veda užmerktomis akimis į pražūtį“, savo visuomenėmis netikintys žmonės nenori aukotis joms, gimdydami vaikus, britų žurnalistas ir apžvalgininkas Douglas Murray rėžė dar stipriau: „Europa žudosi.“ Ir kad būtų tikrai apokaliptiška, vienas kitas atkreipė dėmesį, jog musulmonai čia dauginasi kaip pašėlę (poros turi vidutiniškai po 3,5 vaiko, kai krikščionys – tik po 1,3). Žinoma, kad užvaldytų Senąjį žemyną.
Ne kartą dėl neapykantos, ksenofobijos, rasizmo, konspiracijos teorijų ir melų publikavimo kaltintas kraštutinis dešinysis tinklalapis „Breitbart News“ atkreipė dėmesį, kad ir mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė nesusilaukė vaikų. Tik pamiršo paminėti, kad ne vienas politikas vietoj savų biologinių užaugino po du ar tris partnerių vaikus iš ankstesnių santuokų.
Faktų tikrinimo puslapis Snopes.com ne tik rado faktinių netikslumų (kai kurie bevaikiais pavadinti lyderiai iš tikrųjų turi atžalų), bet ir atskleidė, kad tapti tėvais sutrukdė politika (N.Sturgeon kartą interviu BBC paatviravo, jog, jau eidama Škotijos premjerės pareigas, patyrė persileidimą).
Toks Gatestone institutas („Wikipedia“ jį apibūdina kaip dešiniojo sparno antiislamišką smegenų centrą, kuris dėmesio sulaukė publikuodamas išgalvotus straipsnius ir internete lyg virusus skleisdamas nesąmones) užpernai citavo italo Giulio Meotti iš konservatyvaus leidinio „Il Foglio“ straipsnį. Šis rašė, kad dar niekada Europoje nebuvo tiek bevaikių politikų. Jie yra „modernūs, atviri, daugiakultūriai“ ir žino, kad „viskas pasibaigs su jais“. Kitaip tariant, būti bevaikiu yra didelis palengvėjimas, nes nieko nereikia paaukoti, išlaidauti ir sukti galvos dėl pasekmių ateityje.
Tad esą nekeista, kad savų vaikų nesusilaukusi A.Merkel atvėrė duris į Vokietiją pusantro milijono migrantų. Net buvo pavadinta užjaučiančia migrantų motina.
Anot minėto italo, kanclerė gimtojoje šalyje neatrodo balta varna: esą net 30 proc. vokiečių moterų niekada neturėjo vaikų. Jis taip pat citavo Prancūzijos nacionalinio demografijos studijų instituto atliktą tyrimą, esą kas ketvirta praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje gimusi moteris neturės vaikų. Tiesa, pamiršo paminėti, kad tokio pasirinkimo priežastys – ne atsakomybės ir rūpesčio stoka, o apgailėtina šeimų politika ir lyčių nelygybė, dėl kurios vaikų susilaukusioms moterims tampa sunku derinti motinystę ir karjerą.
Štai ir atsakymas – gal kai kurios Lietuvos politikės profesinei veiklai skyrė daugiau dėmesio ne dėl to, kad yra bejausmės, bet kad priešingu atveju viena K (karjera) būtų pavirtusi į tris (seną vokišką moters gyvenimo prasmės apibrėžimą Kinder, Küche, Kirche – vaikai, virtuvė, bažnyčia). Ir, tiesą sakant, šios politikės visiškai atitinka statistinės Lietuvos gyventojos paveikslą. Statistika rodo, kad vienai moteriai vidutiniškai tenka 1,6 vaiko. Kai kurios turi daugiau, tad kitoms – ar politikėms, ar mokytojoms, ar troleibusų vairuotojoms – nelieka nė vieno.
Kaip ten ankstesniems prezidentams sekėsi su atžalomis? Vienintelis, kuris turėjo „tikrų“ vaikų ir kurį dažnai buvo galima pamatyti šeimos apsupty, skrisdamas į postą demonstravo aukštąjį pilotažą, bet puikiai pamename, kaip žemai po to krito. Ir turbūt mažai kas ginčytųsi, kad savų vaikų neužauginę Valdas ir Alma Adamkai buvo bene solidžiausia Lietuvos pirmoji pora, kuriai mažiausiai galima prikišti atsakomybės ar rūpesčio stoką.
O, premjere, kada pastarąjį kartą pasirodėte viešumoje kaip tėtis ir vyras (sakykime, sekmadienį ėjote pasivaikščioti su visa šeima, lankėtės pramogų parke, dalyvavote tėvų susirinkime…). Žurnalistai greitai tokius dalykus suuodžia, netikiu, kad visuomet prasmunkate slapčia. Greitomis paieškojusi internete, radau, kad su dukra ėjote balsuoti, iš buteliuko girdėte sūnų Liepos 6-osios renginyje ir dar abu nuvežėte pas popiežių.
Apmaudu, kad Lietuvos politikai vis dažniau žaidžia vaikų korta. Dar visai neseniai jiems rūpėjo tik viena mergaitė (tiesa, jai pavyko „sukurti“ visą partiją). O pastaraisiais mėnesiais jie jau suskato svarstyti, ar vienam berniukui mama tik pliaukštelėjo parke, ar nuolat auklėjo panašiu būdu, ar kita mergaitė turi teisę į normalų gyvenimą, tegul ir Naujojoje Zelandijoje.
Tad nieko keisto, kad ir prezidento gerumą dabar matuosime šeimomis ir vaikais: susituokęs, vienas vaikas – vidutiniškas, du – jau geriau, penki (kas, kad iš trijų santuokų, užtat negyveno nuodėmėje) – štai atsakingas valstybės vadovas!
