Nenorėčiau, kad mano žodžiai būtų suprasti neteisingai. Niekas neturi teisės žudyti kitų (mano galva, tai nepateisinama net įstatymo ar įsakymo vardu, – ar esi talibų mirtininkas, ar žaliasis žmogelis Kryme, ar pavydo apimtas atstumtas vyras, ar žmogus, JAV kalėjime įjungiantis elektros kėdę). „Charlie Hebdo“ redakcijoje ranka buvo pakelta ne šiaip prieš žmones (juoba ginkluotus tik pieštukais, jei kalbėsime šios dienos simboliais), bet prieš žurnalistus, žodžio laisvę apskritai. Todėl iš pagarbos žuvusiems kolegoms iš pat pradžių tikėjausi, kad nusikaltėliai sulauks, ko nusipelnė.
Bet kartu su užuojauta, pasibjaurėjimu dėl to, kas įvyko, ir nesąmoningu noru įsilieti į europiečių chorą: „Ak, ir vėl tie musulmonai! Pamanykite, dar ir Europoje gimę!‟ į galvą įkyriai braunasi klausimas, ar sėdėdami liūto narve neerziname šeimininko?
Nesistenkite tarp eilučių perskaityti, kad „patys prisišaukė‟ (bet ar ne panašią karikatūrą savaitraštis neseniai buvo išspausdinęs? Žuvusio redaktoriaus Stéphane'o Charbonnier paskutinėje karikatūroje buvo brūkštelėtas klausimas „Vis dar nėra atakų Prancūzijoje?!“ ir ginkluoto islamisto atsakas „Luktelkite! Turime dar laiko iki sausio pabaigos nusiųsti savo linkėjimus.“). Taip sakyti būtų lyg kaltinti merginą, kad pasirinko per trumpą sijoną ir dėl to buvo išprievartauta.
Filosofas Leonidas Donskis baiminasi, kad po šios tragedijos bus imta riboti asmens laisves – „bus daugiau sekimo, dar daugiau privatumo pažeidimų ir dar daugiau saugumo ir paranojos.“
Telieka tikėtis, kad žodžio laisvė neliks tik deklaracija dokumentuose, – nebūtinai dėl valdžios ribojimų, bet dėl žurnalistų savicenzūros baiminantis panašių išpuolių.
Rašydama apie liūto narvą turėjau galvoje ne įkyrų jo ūsų tampymą, kai žurnalistai, nevyriausybinės organizacijos, kiti visuomenininkai ar šiaip aktyvūs piliečiai neleidžia politikams ramiai miegoti, reikalaudami atsakomybės rinkėjams, ieškodami galimų korupcijos apraiškų ir pan. Tuomet tampyti ūsus reikia, ir reikia tampyti tiek, kad skaudėtų.
Paryžiuje pamintos teisė gyventi ir žodžio laisvė yra tokie patys demokratijos principai kaip religijos laisvė ar pagarba bet kuriai religijai.
Šiuo atveju galvojau apie demokratijos vertybes, kurias kartais sušaudo fundamentalistai. Paryžiuje pamintos teisė gyventi ir žodžio laisvė yra tokie patys demokratijos principai kaip religijos laisvė ar pagarba bet kuriai religijai.
Žmogui neuždrausi išpažinti tikėjimo, kad ir koks juokingas ar pavojingas šis atrodytų. Neturiu teisės prieštarauti žmogui galvoti, kad krikščionys, šintoistai ar pagonys yra velnio nešti ir pamesti, kad pasaulį reikėtų mikliai atversti į islamą ir vadovautis vien šariato įstatymais.
Neturiu teisės prieštarauti net įsitikinimui, kad tai galima padaryti ginklu, kol jis nepradeda to įgyvendinti, – susirasti muškietą (musulmonai juk tebegyvena viduramžiais, ar ne?), atsitempti į susirinkimą redakcijoje ir įremti ją į kaktą man ar kolegai. Arba internete rašyti kvailus raginimus kitiems tai padaryti.
Lygiai taip pat niekas neturi teisės drausti man būti protestante, budiste, musulmone, tikėti senovės graikų ar makaronų dievais, Steve’u Jobsu ar dar kuo nors. Galite prisijungti, nekreipti dėmesio arba sukioti pirštą prie galvos, šaipytis ir tyčiotis, bet nesupykite, jei muškietos dabar griebsiuosi aš. Bet tuomet nusileisčiau iki Paryžiaus žudikų lygio. Aš neturiu teisės žudyti, jūs neturite teisės tyčiotis iš mano tikėjimo.
Pagal apibrėžimą karikatūra yra humoristinis piešinys, pašiepiantis tam tikras žmogaus ar visuomenės ydas. Žudikams pasipainioję prancūzų karikatūristai tai ir darė – šaipėsi iš tam tikrų su islamu susijusių dalykų.
Tačiau viena yra šaipytis iš teroristo (sunku ginčytis, kad juokas – puikus ginklas), perdėm uolaus tikėjimo ar kai kurių reikalavimų (sakykime, laikytis ramadano), kita – iš islamo kaip religijos. Dalis pranašą Mahometą vaizduojančių karikatūrų, kurios kėlė triukšmą spausdinamos ir „Charlie Hebdo“ puslapiuose, ir danų bei kai kurioje kitoje žiniasklaidoje prieš keletą metų, mano akims yra kaip tik tokios.
Šiomis dienomis peržiūrėjau nemažai prancūzų savaitraščio ir į žudynes sureagavusių karikatūristų piešinių. Kai kurie juokingi, kai kurie – nelabai, bet dėl to autoriams nieko neprikiši, humoras yra skonio dalykas.
„Aš nesu Charlie, aš esu Ahmedas, žuvęs policininkas. Charlie šaipėsi iš mano tikėjimo ir kultūros, ir žuvau gindamas jo teisę tai daryti‟, – socialiniame tinkle „Twitter‟ brūkštelėjo vienas vyras.
Tačiau šaipydamiesi iš teroristų ir jų tikėjimo (jei jie išties nuoširdžiai išpažįsta savo religiją – bet kurią), šaipomės iš daugybės tikinčiųjų, šiuo atveju – musulmonų. „Aš nesu Charlie, aš esu Ahmedas, žuvęs policininkas. Charlie šaipėsi iš mano tikėjimo ir kultūros, ir žuvau gindamas jo teisę tai daryti‟, – socialiniame tinkle „Twitter‟ brūkštelėjo vienas vyras.
Į mečetes musulmonai eina ne vien dalyvauti slaptų teroristų kuopelių susirinkimuose. Taip, ten renkasi ir radikalių religinių pažiūrų žmonės. Ne sykį yra tekę su tokiais bendrauti – o iš pirmo žvilgsnio atrodė vakarietiškos mąstysenos. Bet tai nereiškia, kad jie yra teroristai. Tiesiog išmoko, kad Dievas yra vienas ir jam būtina melstis, užtat dabar to nekvestionuoja.
Norime, kad Europoje gyvenantys imigrantai vadovautųsi mūsų įstatymais ir vertybėmis. Puiku, daugelis net stengiasi tai daryti. Ar neturėtume taip elgtis ir mes?
Galvos apvyniojimas skara Irane – teisingas moters žingsnis, norint neįkliūti moralės policijai. Ar dėl to pasikeičia jos religija? Lygiai taip pat nesikeičia musulmonų tikėjimas Europoje, todėl jie (kalbu apie musulmonus – totorius Lietuvoje, alžyriečius Prancūzijoje, pakistaniečius Didžiojoje Britanijoje, o ne teroristus, kurie religijos neturi) turi teisę sulaukti bent viešos pagarbos savo įsitikinimams.
Kurį laiką gyvenau Afganistane ir ne kartą kone „gyvai‟, kalbant žiniasklaidos terminais, mačiau, į ką pavirsdavo tokios pagarbos stoka. Kai vienas kunigas JAV sudegino Koraną, įsiutę afganistaniečiai užpuolė Jungtinių Tautų padalinį ir nužudė tris žmones (dėl tikslumo reikia pasakyti, kad skatinami provokatorių).
Per vėliau įsiplieskusius protestus buvo dar daugiau aukų. Panašios reakcijos sulaukė žinia, kad amerikiečių kariai į šiukšlių konteinerį atnešė kaugę Koranų, kurie buvo kažko prirašinėti arabiškai – neva taip bendravo teroristai.
Ar įsivaizduojate ką nors taip ginantį Bibliją? Vargiai. Koranas man irgi tėra knyga, kurią už 3 eurus kažkada nusipirkau dėvėtų knygų knygyne Briuselyje. O musulmonams tai yra Alacho žodis
Ar įsivaizduojate ką nors taip ginantį Bibliją? Vargiai. Koranas man irgi tėra knyga, kurią už 3 eurus kažkada nusipirkau dėvėtų knygų knygyne Briuselyje. O musulmonams tai yra Alacho žodis, kuriam teikiama visai kita reikšmė nei Šv. Raštui.
Bet ar tik ne mums, Vakarų visuomenei, nuolat skauda, kad kėsinamasi į krikščioniškas vertybes? Antai teismas pripažino, kad dizainerio Roberto Kalinkino kolekcijos pristatymo reklama, kurioje neva vaizduojamas džinsus vilkintis Jėzus, pažeidė visuomenės moralės principus (pašaipiai paišyti Mahometą – spaudos laisvė, o apsirengęs Jėzus, matote, jau nedemokratiška). Nekalbant jau apie triukšmą dėl Dano Browno knygų, kurios neva iš pamatų griauna krikščionybę. Vienintelis mūsų pranašumas – kad nebesigriebiame muškietų (bet tą etapą irgi pergyvenome).
Todėl je suis Ahmed, nes žurnalistai gynė žodžio laisvę, o policininkas musulmonas – jų teisę šaipytis iš savo tikėjimo. Nes, kaip sakė prancūzų filosofas Voltaire’as, nesutinku su tuo, ką sakote, bet iki mirties ginsiu jūsų teisę taip sakyti. Aš pridėčiau „galvoti‟, taigi ir „tikėti‟. Rinkimės – bet ne vien dėl to, kad baugu muškietos
