Toks politikų žingsnis atrodytų komiškas, jei nebūtų išties bauginantis. Dėl keleto priežasčių.
Pirma, liberaliosiose demokratijose politikos sprendimai priimami politiniu pagrindu. Kitaip tariant, net jei moksliniai tyrimai rodytų, kad reikia elgtis A, politikas laisvas pasidėti šį mokslinį tyrimą į stalčių ir priimti sprendimą B. Tai – jo prerogatyva. Jis – išrinktas piliečių ir priimdamas sprendimus vadovaujasi savo laisva valia ir sąžine. Tai ne mokslinės išvados ir rekomendacijos, kurios turi būti pagrįstos tyrimo medžiaga. Žinoma, šiuolaikinėje visuomenėje viskas veikia kur kas rafinuočiau – čia išmintinga įsiklausyti ir į mokslininkų, analitikų, ir į visuomenės nuomonę, taip pat svarbu savo politinius sprendimus pamatuoti strategiškai, kitaip politiko karjera kartu su jo iniciatyvomis gali greitai baigtis. Kur link veda pateiktas siūlymas tirti prieš beveik dešimtmetį inicijuotą skolinimosi politiką? Politikui gresia tapti nebe nepriklausomu sprendimo priėmėju, o ateities politikų įkaitu. Priimdamas sprendimus jis turės įtikti savo įpėdiniams. Ir vargas, jei jų ideologija bus kitokia.
Vis tik reikėtų padaryti išlygą dėl absoliučios politikų laisvės priimti sprendimus: politikai, kaip ir valstybės pareigūnai ir tarnautojai, visuomet yra varžomi teisėtumo reikalavimo. Jų priimami sprendimai neturi prieštarauti aukštesnės galios teisės aktams ir įsipareigojimams pagal tarptautines sutartis. Taip pat jei, kaip teigiama šiuo konkrečiu atveju, valstybei skolinantis nenaudingai, galėjo būti padaryta žala, jau ir tuo metu egzistavo visos galimos priemonės pažeistų teisių gynimui. Nesvarbu, ar politikas valdžioje, ar ne – priimami sprendimai bet kuriuo metu galėjo būti skundžiami teismui. Tačiau dabar reikalus ketinama sutvarkyti paprasčiau – būnant valdžioje ir naudojantis ne teisėsaugos instrumentais, o politiniu įrankiu – Seimo laikinąja tyrimo komisija.
Antra, pagal kokius kriterijus patikrinti, ar vykdyta politika buvo „teisinga“? Kairieji tikrins pagal savo ideologijos kurpalių dešiniųjų veiksmus, dešinieji tirs kairiuosius pagal savo ideologiją? Kas pasakys, ar teisingai pasielgė mokinys, gėlę nuspalvojęs raudona spalva? Gal vis tik reikėjo spalvinti geltonai? Vieni politikai nuspręs, kad reikia remti socialiai pažeidžiamiausias visuomenės grupes, kiti, atėję į valdžią, nuspręs, kad toks sprendimas padarė žalą verslui, ir prašys ją atlyginti? Ar nepanašu į absurdą?
Susiklosčiusi situacija būtent tą ir primena – A.Kubiliui 2009 metais buvo iškilusi dilema – ar priimti paskolą iš Tarptautinio valiutos fondo ir paklusti reikalavimui vykdyti papildomas skausmingas socialines ir ekonomines reformas (mažinti pensijas, socialines išmokas, dar daugiau mažinti viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus) jau ir taip esant įtampai visuomenėje, ar skolintis brangiau, tačiau išlaikyti vidaus finansų valdymo nepriklausomumą ir taupymo politiką vykdyti savo nuožiūra? Antra vertus, ar ir kiek tokia politika pasiteisino, galima pasakyti tik praėjus keleriems metams po krizės: tuomet buvo kur kas sudėtingiau numatyti, kas būtų jeigu būtų. Galbūt po daugelio metų paaiškės, kad vaikui vertėjo spalvinti gėlę geltonai, nes šie dažai kokybiškesni ir ilgiau išlaiko spalvą, nei raudoni.
Vieni politikai nuspręs, kad reikia remti socialiai pažeidžiamiausias visuomenės grupes, kiti, atėję į valdžią, nuspręs, kad toks sprendimas padarė žalą verslui, ir prašys ją atlyginti? Ar nepanašu į absurdą?
Trumpai tariant, iniciatyva žarstyti jau net ne pernykščius lapus gerokai pavėluota. Iš pirmo žvilgsnio. Tačiau galima pasvarstyti, dėl kokių priežasčių nuspręsta šį klausimą kelti būtent dabar. Kaip jau buvo užsiminta, šiuo metu „teisingų politikos sprendimų“ galia valdančiųjų rankose. Dabar jiems įrodyti, kad tuomet skolinantis buvo elgiamasi neteisingai, kur kas lengviau, ypač esant galimybei naudotis laikinosios tyrimo komisijos darbu. Liaudies išmintis sako, kad kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi. Taip pat visuomenei bus galimybės parodyti, kad Seime darbas vyksta – neabejotinai naujienų portalai ir informacinės televizijos žinios turės medžiagos, ką rodyti apie parlamentarų darbus.
O juk svarbu, kad valdžios darbai būtų naudingi visuomenei. Ne taip, kaip pastarosios iniciatyvos, pvz. antros pakopos pensijų finansavimo perkėlimas į nacionalinį biudžetą mokytojų, mokslininkų, gydytojų ir valstybės tarnautojų atlyginimų sąskaita, pagalbinio apvaisinimo reguliavimo nesusipratimai, planai mažinti mokesčius stambiems ūkininkams, kurios visuomenėje kelia tik įtampą ir nepasitenkinimą. Kažin, ar kuri nors ateities valdančioji dauguma imsis tirti šiuos veiksmus? Matyt, taip, jei toks precedentas bus suformuotas.
Dr. Eglė Kavoliūnaitė-Ragauskienė yra Vilniaus politikos analizės instituto Gero valdymo programos vadovė.
