Apie Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą nesiplėsiu, jo esmę galite perskaityti čia. Apie skiepijimosi nuo COVID-19 privalomumą – taip pat, nors manau, kad nuo šios pasaulį ištikusios negandos reikėtų skiepytis.
Nes, kiek suprantu iš pasiskiepijusių draugų ir pažįstamų komentarų, tas kelioms dienoms ištinkantis pragaras panašesnis į skaistyklą, lyginant su „papiktintomis“ tikros ligos versijomis. Nes, neleidžiant virusui įsikraustyti į savo ląstelę, ten daugintis, keistis ir kurti naujas savo versijas, kurios ilgainiui vakcinai gali tapti neįveikiamos, yra protingesnis žmonijos evoliucijos kelias nei tikrinti, kaip toli virusas su savo garsiaisiais spygliukais gali nuropoti.
Bet retai manau, kad skiepus reikėtų padaryti privalomus (nebent tais atvejais, kai kur nors interneto platybėse randu užkietėjusį „anti“ su argumentais „o žinot, mano kolegos pusseserės dukros klasiokei…“ arba „žiūrėjau tokį filmuką…“ ir visais klasikiniais, pradedant autizmu ir baigiant beždžionių liekanomis).
Manau, kad požiūrį reikėtų keisti švietimu, gerosios praktikos pristatymu ar panašiai. Jei žmonės galvoja, kad kažkas saugo, labiau linkę tam pritarti. Saugos diržus segasi kur kas daugiau žmonių nei naudojasi laisvų rankų įranga. Spėju, jog ne vien dėl to, kad dauguma mašinų cypia ar kitaip „prašo“ prisisegti, bet ir dėl to, jog galvoja, kad diržai labiau saugo nuo sunkaus sužalojimo nei nesinaudojimas telefonu vairuojant.
Galimybių pasas kol kas yra ne noro ar nenoro skiepytis, o „jau atėjo eilė ar dar ne“ klausimas.
Tačiau aš ir ne apie tai, o apie imuniteto, skiepų, galimybių ar kaip jį dar vadina pasą. Prakalba buvo skirta pasakyti, jog nesu prieš skiepus, priešingai, net labai „už“. Turiu geltoną tarptautinį skiepų pasą, kuris marga visokiais lipdukais (tiesa, gautais ne iš didelio noro, nes nepigūs, bet vienu ar kitu metu jų reikėjo, daugumos – privaloma tvarka, dabar galite trumpam grįžti prie pirmos pastraipos).
Užtat vaikystėje nebuvau skiepyta nuo vėjaraupių, sirgau jau į mokyklos pabaigą, nieko faino, kai savaitę daugiau nieko neveiki, tik kasaisi (sakė „šiukštu, nesikasyk, liks randai“, bet kas klausys…). Ilgai nesiskiepijau nuo gripo (o kam?), paskui irgi reikėjo, dabar skiepijuosi, visai nieko, neskauda. Taigi santykių su skiepais turiu visokių.
Dėl to norėčiau įvairių santykių su tais, kurie persirgo COVID-19, kurie pasiskiepijo, kurie kažkokiu stebuklingu būdu (gal dėl ligos, tik jos nepastebėjo) yra sukaupę antikūnų atsargą, kurie dar ne eilėje prie dūrio, kurie nė neketina skiepytis, kurie dar ar visai negali skiepytis, net jei norėtų. O ne iškart „geri – dešinėn, blogi – kairėn“.
Jau judama kažkokio paso ar pažymėjimo link. Dar diskutuojama, kaip jį vadinti, kokiais atvejais naudoti, ką ir kaip ten įrašyti. Europos Sąjungoje kalbama apie pažymėjimą, kuris leistų lengviau keliauti tarp valstybių narių. Faktiškai kažkas panašaus jau yra. Pavyzdžiui, grįžtant ar vykstant į Lietuvą, reikia neigiamo COVID-19 testo rezultato. Kaip ir lipant į kompanijos „Lufthansa“ lėktuvus. Kuo ne pažymėjimas, kad esi nepavojingas? Panašios taisyklės taikomos įvairiose šalyse ir įvairiose vietose.
„Kelionės pasas“ su įrašu apie skiepą, persirgimą ar neigiamą testo rezultatą – gal ribojantis, bet racionalus sprendimas. Pasiskiepijai – pasisekė, persirgai – nepasisekė, bet dabar jau bus šiek tiek geriau, pasidarei testą – ačiū už atsakingumą, jei buvo išlaidų, prirašyk prie bilieto kainos.
Kitaip tariant, žmogus gali turėti bent kažkokį įrašą ir daryti, ką nori/reikia (išskyrus atvejus, kai serga). Arba alternatyvą. Bijai testo – važiuok mašina, bet nuvažiavus vis tiek jo rezultato prašys. Jei skristi reikia dėl verslo susitikimo, gal jį galima perkelt į „Zoom“? Galų gale žinant, kad nukakus į kitą vietą teks karantinuotis, gal ne visada ir verta keliauti.
Lietuvoje tai vienų, tai kitų imtas siūlyti nacionalinis imuniteto, galimybių (čia irgi pavadinimų – į valias) pasas paremtas panašia idėja – persirgę, paskiepyti arba neigiamą testo rezultatą gavę žmonės gali patekti jau ne į lėktuvą, bet į daugelį įvairių vietų. Idėja panaši – siekis užkirsti kelią virusui, sušvelninti ribojimus tiems, kurie jau turi imunitetą ir galbūt mažiau platina virusą, galų gale – paskatinti skiepytis ir gauti tą pasą.
Skambėtų neblogai, jei ne du rimti „bet‘. Nuo skrydžių galima susivaldyti, dažnai skrydis yra tik priemonė kažką padaryti ir įmanoma rasti jam alternatyvą (jau minėtas sausumos kelias, virtuali erdvė, jei reikia nuskraidinti kokį daiktą, gal galima perduoti kitaip).
Galimybių pasas turbūt atvertų duris į krepšinio varžybas ar restoraną, kurie nėra priemonė, o tikslas. Kitaip tariant, varžybas gali pakeisti nebent krepšinis televizoriaus ar kompiuterio ekrane (sutikite, ne tas), o restoraną – sumuštinis namie (galima ir prabangiau, bet restorano idėja ir slypi tame, kad valgoma ne namie, nereikia gaišti laiko virtuvėje ir net indų plauti).
Be to, skrydžių statistinis žmogus per (įprastus) metus patiria po keletą – atostogos užsienyje kartą ar du, gal dar kelionė kita darbo ar mokslo reikalais. Net ir dešimt kartų skrendant galima kaskart pasidaryti testą (teoriškai įmanoma, kad tas pats galiotų ir porai skrydžių). Galimybių paso gali prireikti dažniau (jei esi užkietėjęs kašio gerbėjas, sezono metu varžybų gali būti ir po dvejas-trejas per savaitę). Jei nesi persirgęs COVID-19 ar pasiskiepijęs, kaskart testuotis? Aišku, už savus.
O silpniausia šios idėjos vieta, apie kurią kalba daugelis jos kritikų, – visuomenės skirstymas į „švarius“ ir „dar ne“. Noras taip paskatinti skiepijimąsi – sveikintinas, kad tik padėtų... Tik viena smulkmena. Norinčiųjų pasiskiepyti vien iš savo pažįstamų būrio galėčiau pririnkti tiek, kad vakcinavimo centrui Kauno ledo rūmuose darbo būtų visai dienai. Vakcinų greitai pritrūktų.
Kaip ir daugelis dar dūrio nesulaukusių bičiulių, mielai pasiskiepyčiau šiandien pat. Net ir vakcinos pavadinimas nelabai svarbus. Tik nežinau, kaip gauti bilietą. Nesu medikė, mokytoja, olimpietė, teisėja, net ne „greitosios“ šefo giminaitė, tai pagal pareigas ar giminystės ryšius – niekaip. Pagal sveikatos būklę? Jokių lėtinių ar kitų baisių ligų, imunitetas lyg ir veikia. Laisvu laiku mąstau, ar tas kaktos skausmas nėra kokios ligos požymis… Ne, tik mėlynė – neseniai trinktelėjau virtuvės spintelės durelėmis.
Nemažai pažįstamų „Facebook“ giriasi jau pasiskiepiję. Pavydu, kad jiems pasisekė. Ne taip labai, kad priežastys tikriausiai nemalonios – pagal amžių ar profesiją tikrai ne „prioritetiniai“, vadinasi, ligos. Suprantu, kad jokios ligos sau neišrasiu ir net KMI nedidėja, nors karantinas, atrodo, būtų puiki priežastis, todėl kantriai laukiu masinės vakcinacijos. Esu sveika (nei koronavirusas prikibo – nebent nepastebėjau, nei kitos ligos kamuoja), tad sėdžiu namie su tais sumuštiniais ir į restoranus dairausi tik internete.
Jei tuos imuniteto pasus jau dalintų, šiandien „žalią bilietą“ gautų 14,6 proc. gyventojų (tiek, Statistikos departamento duomenimis, jau turi imunitetą). Dar tie, kurie pasidarytų testą. Bet yra minia, kuri galvoja, kad testuojant skauda ir nemalonu, tamponėliais praduriamos smegenys, užkrečiama kirmėlėmis, pažeidžiamos žmogaus teisės, testų rezultatai žinomi iš anksto arba nepatikimi. Malonumas – individualus dalykas, dėl jo nėra ko ginčytis, visa kita – gatvėje nugirsti gandai. Taip galvojantieji tikriausiai ir nesiskiepys. Jei dar nepasiskiepijusiems žmonėms siūloma testuotis ir taip grįžti prie įprasto gyvenimo, šiuo atveju turbūt „nepraeis“ nei viena, nei kita.
Bet yra tūkstančiai, kurie ir prieš testus nenusistatę, ir skiepytis nori. Pastarasis būdas malonesnis bent dviem prasmėmis (finansiškai, jei už testus reikės mokėti iš savo kišenės, ir logistiškai, nes užteks dviejų, o pradėjus vežti „Johnson & Johnson“ vakcinas – ir vieno dūrio). Skausmo ir kitų nemalonių pojūčių vakcina suteikia daugiau, bet išgyvenama.
Deja, galimybių pasas kol kas yra ne noro ar nenoro skiepytis, o „jau atėjo eilė ar dar ne“ klausimas. Eilė dar neatėjo daugeliui. Kai kuriems dar ilgai neateis. Pavyzdžiui, dabartinėmis vakcinomis neskiepijami vaikai (o ką su jais, jei tėvai turi „bilietą“ eiti pažiūrėti krepšinį, – palikti namie?), jos nerekomenduojamos nėščiosioms. Visuomenė oficialiai padalijama į pateptuosius ir kitus. Ne, čia nėra nepotizmas, korupcija ar kas panašaus baustino. Čia yra kol kas ribotos galimybės paskiepyti visus, kurie to nori ir gali būti paskiepyti.
Arba, kaip LRT radijo laidoje „Aktualijų studija“ sakė Liberalų frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas, „diskriminacija tų, kurie elgėsi atsakingai, niekur nesišlaistė, atsiprašau už išsireiškimą, nesusirgo, tačiau jiems dar neatėjo vakcinavimosi terminas ir jie nepaleidžiami į laisvę. O tie, kurie elgėsi bet kaip, persirgo, – jiems „laisvas, žalias bilietas“.
Tai yra tiesus kelias supriešinti visuomenę. Kaip supriešino draudimai judėti tarp savivaldybių, bet nedraudimai judėti į užsienį ir atgal. Mačiau ne vieną ir ne dešimt, mandagiai tariant, pabumbėjimų „aš savo tėvų/senelių nemačiau tiek ir tiek mėnesių, o tu be jokios atsakomybės į Maldyvus/Panamą/dar kur nors!“ Priekaištas pagrįstas ir teisingas, bet kodėl ne, jei neuždrausta?
Viena pažįstama prisipažino sulaukusi bent kelių atvirų pasipiktinimų, kad gavo skiepą „žydinčioje jaunystėje“ (būčiau priėmusi kaip komplimentą, bet tikriausiai skaudu, ypač kai skiepas gautas ne už jaunystę). Dar keliolika paprašė pasidalinti, kaip pavyko gauti blatą. Reikia džiaugtis – skiepai tokie nežmoniškai populiarūs, kad, vos tik jų bus pakankamai, kolektyvinį imunitetą mikliai pasieksim ir jo perviršiu dar galėsim pasidalinti su kitais. Jei rimtai – yra tikimybė, kad paskiepytieji ims jaustis kažkuo nusikaltę. Kažin ar ir valdžios žmonės, jau tvarkingai pasiskiepiję ir aktyviai siūlantys „savus“ kuo greičiau atskirti nuo kitų, – taip pat?
PS. Dėl beždžionių – kruopelytė tiesos tame yra. Kompanijos „AstraZeneca“ ir Oksfordo universiteto sukurta vakcina paremta modifikuotu šimpanzės adenovirusu. Šis modifikuojamas taip, kad sudėtyje turėtų SARS-CoV-2 dyglio baltymą koduojantį geną. Bet tai – ne priežastis bijoti pavirsti beždžione ir nesiskiepyti. Skiepykitės ir reikalaukite to paso, kad ir kokius dalins.