„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Eglė Zicari: Naktis, kai suaugome

Tą rytą, įkišusi galvą į svetainę, radau tėtį prieš televizorių. Vaizdas buvo neįprastas, nes tokiu metu, net savaitgaliais, televizijos paprastai nežiūrėdavome. „Daug žmonių žuvo“, – tarstelėjo ir vėl sutelkė dėmesį į ekraną.
Eglė Digrytė
Eglė Digrytė / 15min nuotr.

10-ies metų vaikui tokia frazė mažai turėjo reikšti. Pasakykite kokiam pradinukui, kad Indonezijoje nukrito lėktuvas, žuvo visi, kas jame buvo. Jei nepamišęs dėl orlaivių ir juos ištinkančių katastrofų priežasčių nagrinėjimo, į sniegą už lango tikriausiai sureaguos stipriau. Tokio amžiaus pakanka suprasti mirtį, nebūtina gilintis, kas ir kaip paliko šį pasaulį.

Bet tada mintyse sukirbėjo, jog nutiko kažkas daugiau nei paprasta mirtis. Greičiausiai išgirdau žuvusiųjų skaičių. Tikriausiai greitai sužinojau ir daugiau detalių – kaip tie žmonės neteko gyvybių, kas naktį įvyko. Turint bent šiokią tokią žiniasklaidą, o šiai turint rašančių ar kalbančių žurnalistų, fotografų, operatorių, tokių dalykų nenuslėpsi.

Tai nebuvo lyg perkūnas iš giedro dangaus „virš vaikiškos mano galvos“, kaip skambėjo anuomet populiarioje dainoje. Mokiausi jau penktoje klasėje, tad buvo įdomu, kas vyksta už mokyklos ir kiemo ribų. Žinojau apie vykstančius Atgimimo mitingus, savo akimis mačiau Nepriklausomybės atkūrimą (tą vakarą televizorius netilo iki vėlumos), girdėjau apie ekonominę blokadą ir supratau, kodėl prie degalinių driekiasi eilės automobilių. Nors ne vaikų reikalas, žinojau ir apie Vilniuje netrukus po Naujųjų prasidėjusius protestus, demonstracijas ar mitingus (tuomet nesigilinau, kas ten ir už ką, bet supratau, kad vyksta kažkas svarbaus).

Atmintyje viskas susilieję į vieną didelį ir margą paveikslą. Sostinėn važiuojantys autobusai su parlamento gynėjais, minios žmonių prie bokšto, po Vilnių judantys tankai… Suvokiau tokį reiškinį, kaip armija, juoba kad gyvenome netoli poros vietų, kur buvo dislokuota nemažai sovietų kareivių, tačiau vienintelis realiai gyvenime matytas karys buvo nacių uniforma aprengtas manekenas IX forto muziejuje (beje, nemenkai mane išgąsdinęs). Bet tankai! Ne filmuose apie karą, o Vilniaus – normalaus, tikro miesto – gatvėse, kur šiaip važinėja mašinos, autobusai?.. Barikados, laužai, paskui – tankai netoli žmonių, tankai ant žmonių, žmonės prieš tankus…

Dabar, skaitydama to laiko dokumentus ir posėdžių stenogramas, mintyse nesunkiai užpildau anuomet likusius baltus plotus ir užbaigiu dėlionę. Baltų dėmių liko, nors, kaip įsitaisiau tą sekmadienį prie televizoriaus, taip ir nepalikau jo (dabar kažkodėl taip atrodo) keturias dienas. Buvo ir gerų žinių – visą savaitę nereikėjo eiti į mokyklą. Gerai buvo ne dėl to, kad išvengėme pamokų (po žiemos atostogų jos dar nebuvo pabodusios), bet kad liko daugiau laiko naujienoms. Atsakymams į klausimus „kas nutiko“ ir „kas dabar bus“.

Buvau per maža, kad su manimi reikėtų aptarti politines realijas (ir apskritai, kiek pamenu, namie ar giminėmis susibūrimuose daug diskusijų šiais klausimais nebūdavo). Nevažiavome ginti parlamento (nes gyvenome ne Vilniuje, o su mažais vaikais daug neprivažinėsi į tokius vyksmus) ir dabar negaliu didžiuotis buvusi TEN, stovėjusi prieš besisukiojantį tanko vamzdį ar girdėjusi šūvius. Mano išgyvenimai toli gražu neprilygsta tam, ką patyrė iš tiesų šaltyje dieną ir naktį buvę žmonės. Kukli gyvenimo patirtis neleido pretenduoti į ką nors daugiau, nei fotelis prieš televizorių.

Tačiau smalsios akys ir ausys matė ir girdėjo, kas dedasi. Iki šiol pamenu iš Kauno vykusias transliacijas (galvojau: oho, pasirodo, tai įmanoma ne vien iš sostinės! Dar nuo „Labanaktuko“ laikų buvau įsitikinusi, kad yra tik dvi televizijos – Vilniaus ir Maskvos). Stebino, koks mega reikalas tai buvo – atrodė, kad transliacijos niekada nesibaigia, studijoje nuolat sėdėdavo po kelis žmones (buvo verčiama į rusų, anglų, dar kažkurią kalbą). Internetas buvo negirdėtas dalykas, mobilieji telefonai su visomis pokalbių programėlėmis – tuo labiau, tad vienintelis žinių šaltinis buvo ta kalbanti dėžė svetainėje.

Paskui prasidėjo „Audra dykumoje“. Kas ten vyksta, nė per nago juodymą nesupratau, – lyg Irakas užpuolė Kuveitą, o gal atvirkščiai, lyg kažkas užpuolė Iraką. Daugiau nesigilinau, tik supratau, kad užsienis (kiek buvo galima suprasti iš Lietuvos) situacijai pas mus staiga ėmė skirti mažiau dėmesio. Buvo pikta – juk niekas dar nesibaigė! Tankai dar neišvažiavo, barikados toliau stovi, – koks dar Irakas!

Kai grįžome į mokyklą, ten buvo neįprastai tylu. Žinoma, bent jaunesni mokiniai nesikalbėjo apie tai, kas nutiko Vilniuje, tik mokytojai šį bei tą papasakojo, tačiau kiekvienoje klasėje tvyrojo niūri atmosfera. Pamenu vieną užduotį, kurią tuomet gavome, – nupiešti piešinį, skirtą žudynėms prie TV bokšto. Saviškio nepamenu (turbūt piešiau, ką daugelis, – žmonių minią, vėliavas…), atsimenu tiek, kad labai nenorėjau jame matyti tankų.

Jau vėliau per kažkurias šių įvykių metines mūsų klasė mokykloje parengė montažą. Iš scenos kalbėjome žuvusiųjų balsais. Man teko kelioms minutėms tapti Loreta Asanavičiūte. Nebepamenu, ką sakiau žiūrovams tos merginos, kurios kojas sutraiškė tankas, vardu, bet iki šiol jai jaučiu kažkokį pasąmoninį artumą. Simboliška, kad dabar, būdama Vilniuje, apsistoju L.Asanavičiūtės gatvėje ir kasdien pabudusi ar prieš eidama miegoti pro langą matau bokštą. Važiuodama pro šalį, kassyk bandau įsivaizduoti jį, apsuptą tankų ir vien dainomis ginkluotų žmonių.

Gal perdėm patetiškai nuskambės, bet man atrodo, kad tomis dienomis užaugome visi. Ne tik vaikai, kuriems teko atsidurti minioje tarp parlamento, bokšto ar radijo ir televizijos gynėjų, bet ir tiems, kurie saugiai kiurksojo prie televizorių ar vėliau piešė vėliavas ir tankus. Jų tėvai, gal bent akimirką pabūgusiems dėl savo ar artimųjų gyvybės. Tie, kurie vis dar abejojo dėl jaunos valstybės sugebėjimo tvarkytis be Maskvos globos. Ir tie, kurie svajojo ar tokiu žiauriu būdu bandė ją į tą globą sugrąžinti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs