Iš anksto atsiprašau, to, ką rašysiu žemiau, tikrai netaikau visai Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros (MITA) komandai. Tikiu, kad ten dirba daug atsidavusių ir sąžiningų žmonių. Bet tai, kas vyksta su mūsų visų pinigais, verta platesnio dėmesio. Trumpai papasakosiu, kaip tokie projektai atsiranda ir kodėl lengvai jie neišnyks.
Taigi, kas gi tas mistinis prietaisas, kuriam valstybė planuoja skirti nei daug, nei mažai – 665 000 eurų? Projekto aprašyme teigiama, kad tai prietaisas, kurio paskirtis matuoti mūsų emocijas ir ieškoti būdų, kaip padėti mums geriau jaustis. Paradoksas, bet būtent šis „jausmomatis“ ir sukurtų tai, ką turėtų spręsti – didžiulį neteisybės jausmą matant taip švaistomus pinigus.
Kai nemaža dalis verslų dėl įvesto karantino svarsto, ar sugebės išlikti, viešasis sektorius pinigais taškosi į visas puses. Todėl visiškai suprantamas mūsų piliečių pyktis ir dėl šio projekto.
Kodėl aš toks skeptiškas, gal visgi tai galima sukurti? Niekas to nežino, bet jei ir įmanoma, tai tikriausiai kainuotų šimtus kartų brangiau. Jei šį projektą patvirtintų ir tęstų toliau, esu tikras, kad galų gale pamatytumėme trumpą pranešimą, kad visgi nieko nepavyko. Spėčiau, kad apie išleistus pinigus neišgirstumėme nei žodžio.
Bet būtų klaidinga susikoncentruoti tik ties šiuo projektu. Jei pasižiūrėtumėte į kitus MITA organizuojamus projektus, yra ne ką prastesnių fantazijų. Prašau, kad ir toks – „Inovatyvus visuomenės psichologinės gerovės stiprinimas pasitelkiant informacines technologijas ir pasinaudojant gamtiniais (kurortiniais) ištekliais“. Kiek jis kainuos? Nėra aišku, nes jo pirkimo dokumentų puslapis lyg tyčia neveikia.
Tokių idėjų kaip Jausmomatis finansavimas yra viena iš MITA veiklų. Idėja tikrai gera – valstybė ES pinigais finansuoja visokius eksperimentinius tyrimus, tikintis, kad iš jų išaugs sėkmingas inovatyvus verslas, kuriantis darbo vietas ir mokantis mokesčius. Kadangi galima finansuoti bet kokias fantazijas (norėčiau pajuokauti, kad visišką „kosmosą“, bet MITA atsakinga ir už Lietuvos kosmoso programą), o pačios lėšos skirstomos labai liberaliai, sukontroliuoti to praktiškai neįmanoma. Kokie rezultatai bus pasiekti, priklauso tik nuo šios įstaigos vadovybės kompetencijos ir sąžiningumo. Jei jo nėra – pinigai lengvai gali „tekėti“ saviems žmonėms.
Jei pasižiūrėtumėte į kitus MITA organizuojamus projektus, yra ne ką prastesnių fantazijų.
Paprasčiau šnekant, tai, ką MITA daro, yra rizikos fondų veiklos dubliavimas, tik nereikalaujantis jokių rezultatų. Pavyzdžiui, nemaža dalis kitų projektų yra susiję su energetika. Bet tam yra įkurtas specialus „Ignitis“ fondas, kuris investuoja į tokio pobūdžio idėjas.
Klausimas: kodėl tai turi finansuoti MITA, bet ne „Ignitis“? Tikriausiai atsakymas būtų, kad „Ignitis“ tik pasijuoktų arba iš idėjos, arba iš komandos neduodant nei cento tam.
Nors „Ignitis“, kaip ir MITA. yra valstybinė įmonė, tačiau akivaizdu, kad požiūris į pinigus ir rezultatus kardinaliai skiriasi. Jei „Ignitis“ tikslas aiškus – investuoti pinigus tam, kad mūsų valstybė iš to uždirbtų, tai MITA – tiesiog juos išleisti, neprašant jokių rezultatų.
Suprantu, kad kyla ir kitas klausimas – kodėl to niekas nesutvarko? Viena iš priežasčių – nes tai yra naudinga ir vyriausybei. Reikia suprasti, kad iš ES gaunamų lėšų negalime pervesti tiesiai į valstybės iždą ir jomis didinti pensijų. Todėl per tokias programas, „įsisavinimo“ metu, valstybė gauna savo dalį į biudžetą, kai nuo jų sumokamas PVM ir mokesčiai nuo darbo santykių.
Taip vyksta todėl, kad valstybė neturi ilgalaikės vizijos ir čia yra panaši į narkomaną, gyvenantį nuo vieno projekto iki kito. Visai priešingas vaizdas būtų, jei mes pareikalautumėme rezultatų – susikūrusių verslų mokesčiai galėtų tapti nuolatiniu pajamų šaltiniu mūsų biudžetui. Bet tai reikalauja daug darbo, supratimo, kas daroma, ir skaidrumo.
Kol kas dar neturėjome ekonomikos ministro, kuriam tai tikrai rūpėtų. Nes priešingu atveju visi MITA projektai turėjo jau seniai būti pakelti, peržiūrint jų įgyvendinimo efektyvumą – kiek iš jų toliau sėkmingai vystomi, kiek tai padėjo organizacijai sutaupyti, kiek darbo vietų buvo sukurta ar mokesčių sumokėta. Bet iki šiol niekam tai nebuvo įdomu.
Dabar pasižiūrėjus, kas yra projektų iniciatoriai ir vykdytojai, matyti, kad tai valstybinės įstaigos. Taigi, realu, kad už šių projektų lėšas mes tiesiog finansuojame nemažai viešojo sektoriaus solidžių priedų prie algų už „papildomą darbą“.
Paprasčiau šnekant, tai, ką MITA daro, yra rizikos fondų veiklos dubliavimas, tik nereikalaujantis jokių rezultatų.
Bet gal aš čia fantazuoju ir viskas tiesiog puikiai veikia bei neša mūsų šaliai didžiulę naudą? Atsakyti į tai padės SST korupcijos rizikos analizė, atlikta 2017 metais, kurią galima rasti tos pačios MITA puslapyje. Tik ją skaitant vietomis atrodo, kad rašoma ne apie MITA, bet apie Darbo partijos veiklos metodus. Žemiau pateikiu pagrindines vietas.
Daugumos privalomų privačių interesų deklaracijų nėra arba jos užpildytos tik formaliai. Taigi, STT pasirinktinai patikrinus tik vieną deklaraciją, ir koks sutapimas, rasta, kad darbuotojo brolis dirbo įmonėje, kuri dalyvavo MITA administruojamame projekte. Šiuo metu brolis dirba jau kitoje įmonėje, bet nepatikėsit dar vienu sutapimu – vėl gavusioje pinigų iš MITA.
Priežiūros komitetas turėtų kaip ir kontroliuoti, kas vyksta, bet realybė atrodo taip – MITA pati parengė ataskaitą, pati ją ir patvirtino. Ir, matyt, viskas čia tvarkoj, padėjo Priežiūros komitetui darbo išvengt.
Įdomu, kaip MITA prižiūri vykstančius projektus? Tiesiog pacituosiu tai, kas rašoma išvadoje: „Iš MITA raštų pareiškėjams dėl patikrų vietoje atlikimo matyti, kad tą pačią dieną skirtingų pareiškėjų patikrinimai suplanuoti kas 30 min., t. y. tikrintojai per 30 min. turi atlikti visus teisės aktuose nustatytus patikros veiksmus. Susipažinus su daugiau Projektų patikrų vietoje lapų nustatyta, kad visos patikros prasidėdavo lygiai kas 0,5 valandos nepertraukiamai (pvz., 8.00, 8.30, 9.00, 9.30, 10.00 ir t.t., išskyrus pietų laiką) neatsižvelgiant į tai, koks atstumas buvo tarp patikrų vietų.“
Pamačius tokią ataskaitą, turėtų būti aišku, kad jokių tikrinimų nebuvo, tiesiog formaliai užpildyta tikriausiai net neišėjus iš ofiso. Bet jei ji tiko įstaigos vadovui, tada turėtų kilti klausimų dėl jo kompetencijos arba sąžiningumo.
Apie tai, kiek MITA’i aktualūs projekto rezultatai, gerai parodo ir tai, kad įmonės, projektui pasibaigus, gavusios visus pinigus, jokių dokumentų nepateikdavo, nes to paprasčiausiai nebūdavo numatyta sutartyje.
Taip, būna tokių atvejų, kai mūsų šalies institucijos, norėdamos pritraukti užsienio investuotojus, juos tiesiog „nuperka“, pasiūlydamos lengvai prieinamas MITA lėšas. Tame nėra nieko blogo, nes kova dėl investicijų yra labai nuožmi. Tada gali būti, kad rezultatai tikriausiai ir nebus pasiekti, nes ir lėšų skyrimo tikslas buvo visai kitas. Tačiau tokie momentai yra daugiau retos išimtys.
Ką apie šį patikrinimą galvoja MITA vadovybė? Į visas šias išvadas ji formaliai atrašo, suorganizuoja pora mokymų, kaip teisingai imti dovanas, numeta pora biurokratinių frazių apie kitų įstaigų atsakomybę ir viskas tuo pasibaigia.
Beje, net ir po tokių išvadų MITA direktorius toliau kyla karjeros laiptais – ką tik tapo ekonomikos ministro patarėju. Tiesa, ministerija neturi ministro, bet po tiek laiko, praleisto MITA, jis jau turėjo priprast prie neegzistuojančių dalykų.
Tikiuosi, kad po tokio žiniasklaidos dėmesio šis Jausmomačio projektas bus sustabdytas. Tačiau liūdniausia tai, kad MITA darbo principai taikomi daugumoje organizacijų, skirstančių ES lėšas.
Norėčiau, kad į Ekonomikos ministeriją naujai atėjusi komanda pasižiūrėtų rimčiau į visa tai, kas čia vyksta. O kol kas nereikia pykti – už tai ES lėšų įsisavinime bendram kontekste atrodysim gana neblogai. Ir šiuo metu, panašu, kad tik tokį tikslą ir turime.
Nuoroda į STT korupcijos rizikos vertinimo tyrimą.
