Sąvoka „ekonomika“ pradedama minėti maždaug 18 amžiuje švietimo ir socialinės politikos kontekste. Švietėjai pradėjo kalbėti apie vartojimą, kurį apibrėžia vietinė kultūra ir tradicijos, taip pat apie valstybės vaidmenį prekyboje bei išteklių ir darbo jėgos valdyme.
Bet šiuolaikinė ekonomikos idėja išsivystė tik 19 amžiuje: ekonomika reiškė valdžią ir žinias. Komercijos stiprėjimas, masinė produkcija keitė tradicijas ir supratimą. Valdžios stiprėjimas ir šalies augimas nebebuvo tik naujų teritorijų užgrobimas – jau nuo tada valstybių augimą apibrėžia pinigų srautai. Galutinai susiformavo ir idėja, jog naciją vienija visuomenė, ekonomika ir kultūra.
Požiūris į pinigus – nevienodas
Ir šiandien palyginę skirtingas tautas, suprantame, kad fundamentalus požiūris į pinigus yra nevienodas. Pavyzdžiui, sugretinę amerikiečius su lotynų amerikiečiais randame be galo daug kultūrinių skirtumų, kai kalbame apie asmeninius finansus.
Kalifornijos universiteto dėstytojai palygino esminius aspektus, susijusius su pinigais, tarp vidutinias pajamas gaunančių anglo-amerikiečių ir lotynų amerikiečių. Pietų Amerikos gyventojai linkę dalintis uždirbtais pinigais ne tik šeimoje, bet ir su visa gimine, o štai Šiaurės Amerikoje žmonės yra individualistai: kiekviena karta gyvena atskirai ir vertina savarankiškumą ir nepriklausomybę.
Istoriškai susiformavo, kad Vakarų pasaulyje labiau tikėta, jog pats kūriesi likimą, pavyzdžiui, pirma uždirbami pinigai ir tada laukiama vaikų. O štai lotynų amerikiečiai tiki lemtimi ir Dievo ranka, ir mano, kad jei jau dievas suteikė vaikų – atneš ir pinigų. Taip pat pastarieji pinigus telkia tik vyrų rankose, vyrai jaučiasi pažeminti, jeigu nesugeba suteikti paramos savo gausiai šeimai. Tačiau anglo-amerikietės stengiasi parodyti savo nepriklausomybę ir kiekviena emancipuota moteris siekia įrodyti lygybę uždirbdama namų ūkiui ne mažiau nei jos antroji pusė. Galbūt negalima taip drąsiai teigti, tačiau pietiečių fanatiškas tikėjimas likimu ir kolektyvizmas gal ir privedė prie didesnio neturto nei šiauriečius, kurie remiasi patys į save („self-made man“) ir aukština individualizmą. Štai ir pavyzdys, kaip kultūra privedė prie ilgalaikio ekonominio vystymosi ir kitokios šiandienos dviejuose Amerikos žemynuose.
Kur žengia lietuviai?
Panašu, jog ir lietuviai žengia piniginio individualizmo linkme. Nors tradiciškai lietuviai vertina giminės vienybę, tačiau dažnas ieško būdų tapti nepriklausomu, ieško laimės svetur (pvz. Airijoje), nebijo imti paskolų, nori vartoti – visi tautos charakterio bruožai, vartojimo kultūra ir vertybės formuoja pasiūlą (prekybos centrai, bankų kreditai ir t.t.) ir taip pat šalies ekonominį veidą.
Nors vartojimo kultūra yra savita kiekvienoje tautoje, bet plačiąja prasme vartojimas teikia žmonėms pasitenkinimą kiekvieną dieną, laikinas jis ar ilgalaikis. Gana alternatyvių pažiūrų profesorius A.K.Dutt tyrė vartojimo ir laimės santykį. Jo išvados skamba gan paprastai, bet tikrai taikliai atspindi Vakarų, turbūt ir lietuvišką, visuomenę. Pirma, pagal profesorių, vieno asmens vartojimo lygmuo tiesiogiai priklauso nuo to, kiek kiti visuomenės dalyviai vartoja. Antra, asmens pasitenkinimo bei laimės lygmuo gautas iš vartojimo yra tiesiogiai veikiamas to, ką vartoja kiti. Greičiausiai nestebina, jog šiuolaikinėje ekonomikoje mūsų finansiniai sprendimai yra priklausomi nuo tendencijų visuomenėje. Juk jeigu kolegos atostogoms važiuoja į Turkiją, irgi norisi rinktis bent jau tą pačią pakrantę savo poilsiui. Geriau bandykime pamąstyti blaiviai patys, ko norime iš savo finansų ir objektyviai spręskime, kokia informacija ir pavyzdžiai mus nuves į geresnę asmeninę ekonomiką.
