Seimo rinkimų įstatymo 89 straipsnis numato, jog daugiamandatėje rinkimų apygardoje rinkimai laikomi įvykusiais, jeigu juose dalyvavo daugiau kaip ketvirtadalis visų rinkėjų, t. y. daugiau nei 25 procentai. Nei Savivaldybių tarybų rinkimuose, nei Prezidento rinkimuose ar Europos Parlamento rinkimuose šis skaičius nėra apibrėžtas.
Taigi išeitų, jog „kiek“ kartais visai nereikšmingas. Suprantama, kuo daugiau, tuo geriau. Bet, tarkime, rinkimuose dalyvauja 10 proc. rinkėjų, jie išrenka valdžią ir... viskas gerai. Ar likę 90 proc. rinkimų teisę turinčių piliečių gali taip manyti?
Bet, tarkime, rinkimuose dalyvauja 10 proc. rinkėjų, jie išrenka valdžią ir... viskas gerai. Ar likę 90 proc. rinkimų teisę turinčių piliečių gali taip manyti?
Taip Lietuvoje dar nebuvo, pasakysite. Bet gali būti! Antai praėjusiuose Europos Parlamento rinkimuose dalyvavo tik 20,98 proc. rinkėjų.
Pažvelkim iš kitos pusės. Lietuvoje į valdžią beveik išimtinai pretenduoja partijų kandidatai. Kiek Lietuvos žmonių yra politinėse partijose? Na, 3,4, daugiausia 5 procentai. Ką tai sako? Ogi tai, kad sprendimus rengti kokį nors referendumą ar tam tikrą įstatymą priima tų 5 procentų atstovai. Kaip ir tai, kad atsiskaito tie sprendimų priėmėjai geriausiu atveju savo negausiems partiečiams.
Oficialiai Lietuvoje jau kuris laikas registruojama per 2,5 mln. rinkėjų. Ne paslaptis, jog rinkėjų sąrašuose galima rasti ir mirusių sielų, ir tų, kurie seniai išvyko gyventi į kitas šalis. Pagaliau kas tiksliai žino ir gali pasakyti, kiek tų gyventojų yra likę Lietuvoje?
Tuo tarpu referendumui rengti surinkti žmonių parašai visada yra tikri, realūs, nes jų realumą kruopščiai tikrina ir pertikrina mūsų mokesčiais išlaikoma Vyriausioji rinkimų komisija.
Ši institucija, matyt, ir buvo sukurta tam, kad jokie referendumai (išskyrus valdžios, t.y. tų 5 procentų atstovų sumanytus) apskritai neįvyktų, o rinkimai „deramai“ vyktų. VRK dirba puikiai: referendumai piliečių iniciatyvų pagrindu niekada neįvyksta, o rinkimai bei referendumai valdžios nutarimų pagrindu – visada. Gal todėl ir jos ilgametis vadovas nėra keičiamas, keičiasi tik jo pasisakymai.
Kodėl tiek apie skaičius (ir šiek tiek apie jais žongliruojančias institucijas)? Ogi skaičiai svarbūs vien todėl, kad atspindi žmonių dalyvavimą valdžioje ir demokratinės valstybės gyvenime. Bet tikrai ne todėl, kad jie svarbūs patys savaime ar kad jais galima savo nuožiūra manipuliuoti.
300 tūkstančių piliečių, parėmę kažkurio referendumo iniciatyvą, jau greičiausiai yra tarp 12 ir 17 nuošimčių nuo visų (ne teorinių) rinkėjų. Ar tai daug, ar mažai? Kitaip sakant, kiek Lietuvoje yra daug ir kiek yra mažai?
Pasirašę dėl referendumo aiškiai sako: mūsų daug, daug daugiau nei, tarkime, 5 procentai žmonių, kurie yra partiniai.
Pasirašę dėl referendumo aiškiai sako: mūsų daug, daug daugiau nei, tarkime, 5 procentai žmonių, kurie yra partiniai. Todėl mūsų balsas turi būti išgirstas. Kitas dalykas: kartais pasirašoma dėl įvairių motyvų.
Pavyzdžiui, norint nepritarti tų 5 procentų vykdomai politikai, kuri jau beveik neturi jokių sąsajų su Lietuvoje gyvenančiais žmonėmis (95 procentais). Arba, priešingai, norint pritarti konkrečių žmonių veiklai, neteikiant per daug reikšmės pačios veiklos sumanymams.
Pažįstu žmonių, kurie dėl įvairių referendumų pasirašo dėl to, kad nori prieštarauti valdžios veiksmams. Gal tai skamba ir ne visai rimtai, bet pasakykite, koks kitas būdas išreikšti nepritarimą jiems yra paliktas – emigruoti, pasikarti? Todėl, spėju, kad kai kurie žmonės būtų pasirašę už žemės pardavimą užsieniečiams, jei valdžia draustų jiems ją pardavinėti.
Žinoma, tai nekeičia „žemės“ referendumo esmės. Turime gerbti visus, kurie yra rimtai susirūpinę galima savo žemės netektim ar jos nualinimu ir kantriai jiems išaiškinti, kad iš jos iš po mūsų niekas neatims ar nenualins, jei įstatymais įdiegsim apribojimus įgyjamam žemės kiekiui, veiklos pobūdžiui joje ir t.t. (tik kada tai padarysim?).
Lygiai kaip galim stebėtis tais, kurie niekina referendumo iniciatorius už jų „kvailumą“ ar „piktavališkumą“. Nelygu išsilavinimo laipsnis. Ir visiškai nedera grasinti žmonėms teisinėmis ar finansinėmis pasekmėmis – šaudant į juos milijoninių ar milijardinių baudų, taigi magiškų skaičių artilerija. Kur slapstėsi tie puikieji šauliai, kai stojome į ES? Kodėl tuomet tylėjo jų patrankos? Tuščia mojuoti vėzdais, nes patys sukūrėm tai, dėl ko aistringai ginčijamės.
Dabar svarbiausia: piliečių kalbėjimasis tarpusavyje yra pagrindinis politinės, o juo labiau demokratinės visuomenės bruožas. Kas nenori kalbėtis, tas tegu negyvena kartu su kitais. Gąsdinimas ar kvailinimas nėra kalbėjimasis, o tik gąsdinimas ir kvailinimas.
Situacija aiškiai rodo, kad valdžios aklumas žmonių lūkesčiams ir visiškai nekritiškas bet kokių Briuselio direktyvų priėmimas nėra vieninteliai demokratijos pasiligojimo simptomai. Vien dėl to referendumai turi vykti kuo dažniau.
Bet koks referendumas yra sveikintina iniciatyva žmonėms realiai dalyvauti valstybės gyvenime. Demokratija yra tik tada, kai žmonės dalyvauja valdyme.
Bet koks referendumas yra sveikintina iniciatyva žmonėms realiai dalyvauti valstybės gyvenime. Demokratija yra tik tada, kai žmonės dalyvauja valdyme. Visais kitais atvejais yra tik demokratijos simuliacija (imitacija, jei labiau patinka).
Apsisaugodama nuo referendumų valdžia galėtų, pavyzdžiui, surengti referendumą (jai tai lengvai pavyksta), siekdama sužinoti, „kiek žmonių pritaria, kad visų lygių valdžios juos kryptingai mulkintų?“ Gavusi kiekybiškai neapibrėžtą pritarimą, galėtų pakeisti referendumo rengimo įstatymą, t. y. visai jį sunaikinti. Kol taip neįvyko, turim naudotis šiuo įrankiu.
Kad išlaidų referendumams surengti kiekis (tas pats „kiek“) mažiau gąsdintų, priderinkim juos prie numatytų rinkimų. Esamą žmonių parašų skaičių (300 tūkstančių) reikia mažinti, o laiką, skirtą parašams surinkti, ilginti – gal iki metų ar bent jau pusės, kaip yra kitose Europos šalyse.
Tik tuomet galėsim pasakyti: žmonėms buvo suteikta galimybė pasisakyti, patiems spręsti, o ne vien laukti, kad kiti (ne visada kiekybiškai apibrėžtai iš visiškai mažo kiekio žmonių išrinkta valdžia) už juos nuspręstų.
Taškas.
