Kas gi tas kosminis palydovas? Tai technologiškai sukonstruota dėžutė, kurią kaip ir bet kurią kitą prekę, galima nusipirkti rafinuotoje Vakarų rinkoje. Vadinasi kalbėti apie kokią nors kūrybą, lietuviškumą nėra jokios prasmės.
Kas toliau? Ta dėžutė , vadinamasis palydovas, atitinkamai sumokėjus už paslaugą, iš raketos paleidžiama kaboti ore. Tol, kol suirs, t.y. visiškai sunyks atmosferoje. Į jos vidų lietuviški kūrėjai galėjo įdėti tam tikrą turinį: tris ar trisdešimt žodžių, savo ar savo mylimo šuniuko nuotrauką, bet ne daugiau.
Šis turinys keletą mėnesių bus plačiai matomas ar girdimas, tarsi būtų transliuojamas iš bet kurios mėgėjiškos radijo ar televizijos stoties, susietos su bet kuriuo kabančiu ir nuotolinį ryšį teikiančiu palydovu. Štai ir visas lietuviškasis kosmoso užkariavimas.
Jokių mokslinių ar nemokslinių tyrimų, ateityje garantuosiantys pelningų užsakymų, nevyksta, jokiose tarptautinėse kosminėse programose nedalyvaujama. Kitaip sakant, nesama jokios tiesioginės ar netiesioginės naudos, tarptautinio žinomumo ar tikros, kūrybiniais techniniais pasiekimais dvelkiančios garbės.
Nei dėžutė, nei raketa nėra lietuviškos, o ir raketa, kaip žinome, pakilo visai ne iš Lietuvos – apie jos pagaminimą nėra ką kalbėti – ir taip viskas aišku. Tiesiog buvo nupirkta atitinkamaprekė ir paslauga, kuriuos JAV įsigyja kai kurie universitetai savo studentų darbams atlikti.
Tokių a la palydovų dešimtimis ar net šimtais nuolat paleidžiama į kosminę erdvę. Tik niekas apie tai netrimituoja visais įmanomais būdais, nes paprasčiausiai nėra apie ką trimituoti.
Tai, kas įvyko, galima pailiustruoti kad ir tokiu pavyzdžiu. Garbingi žmonės užsimano suvaidinti pagrindinius vaidmenis visiškai lėkštame seriale ir veikia reiklaus režisieriaus liepiami: aukštųjų mokyklų vadovai, politikai, verslininkai, susiėmę už rankų, nueina prie Baltijos jūros ir drauge nuleidžia į vandenį popierinį laivelį, kurį patys išlankstė ar per labdaros akciją įsigijo iš vaikų namuose veikiančio darbščiųjų rankų būrelio.
Tik provincinis tamsumas ir technologinis atsilikimas leido sužaisti bei suvaidinti galingą ir nepakartojamą, ne vieną mėnesį trukusią, mūsų širdis bei protus prikausčiusią kosminę odisėją.
Laivelis, savaime suprantama, kurį laiką plūduriuoja, kol galiausiai jį pasiglemžia sūriosios Baltijos bangos. Laivelio žygį, na ne žygį, o tikrą epopėją, ir, žinoma, visą jo nuleidimą lydintį veiksmą filmuoja visuomeninė televizija, ir ne tik ji. Paskui susukamas puikus filmas, kuris pavadinamas „Pagaliau mes tapome jūrine valstybe!“
Jei viskas yra kitaip ir aš siaubingai klystu, teparašo rimtesni ekspertai apie tai, kas ir kaip čia dedasi ir į kokį kosmosą mes pagaliau įsiveržėme.
Dėmesio verta tema galėtų būti nebent piniginis skirtumas tarp to, kiek realiai kainuoja palydovinė dėžutė bei jos išmetimas kosmose, ir kiek pinigų visas šis reikalas atsiėjo lietuviškiems „gamintojams“.
Na, žinoma, dar „autorinis“ sumanymas, reklama, vadyba, kitos pridėtinės išlaidos ir pan. Kad tų pridėtinių išlaidų bei tuščiagarbystės būta nemažų, liudija paprastas faktas, jog šio „unikalaus“ projekto vykdytojai spėjo susipešti: vietoje vieno planuoto atsirado du „lietuviški“ palydovai, uoliai besiginčijantys tarpusavyje, kuris iš jų pirmesnis, svarbesnis, lietuviškesnis ir pan.
Negana to, savo ginčą transliuojantys tiems, kurie pardavė prekę ir nuskraidino ją į vietą, taip tikriausiai sukeldami pastarųjų nuostabą ir žvengimą.
Žodžiu, kaip sakydavo sovietiniai rusai, tikras kosmosas – suprask, komiškai kosmiška velniava. Ne daugiau.
Galėtume pasakyti ir stipriau – tik provincinis tamsumas ir technologinis atsilikimas leido sužaisti bei suvaidinti galingą ir nepakartojamą, ne vieną mėnesį trukusią, mūsų širdis bei protus prikausčiusią kosminę odisėją.
O gal ir gerai? Liaudžiai visada reikia ne tik duonos, bet ir žaidimų.
