1943 m. rugsėjo 23 d., prieš septyniasdešimt metų, vokiečių pajėgos kartu su savo vietiniais padėjėjais deportavo paskutinius Vilniaus žydus į koncentracijos stovyklas ir masinio žudymo vietas. Iš maždaug 80 tūkstančių žydų, gyvenusių Vilniuje, tik apie 600 išgyveno Holokaustą.
Kiekvienais metais rugsėjo 23-iąją visame pasaulyje organizuojami susitikimai, skirti paminėti Vilniaus geto likvidavimui. Šiais metais, minint Vilniaus – dabar jau posovietinės Lietuvos Respublikos sostinės – geto likvidavimo 70-metį, organizuojama daugybė renginių. 2013-ųjų programa tikriausiai turtingiausia, kokia kada nors buvo planuota, prisimenant šią svarbią datą.
Neseniai, lankydama protėvių žemę, vaikščiojau gatvėmis, kuriose kažkada bruzdėjo žydai, lenkai, rusai, baltarusiai ir lietuviai. Jomis žingsniuodama susimąsčiau: kokios galimybės atminti žydus šioje vietoje, kurioje gyvena vos 2000 žydų? Ar Vilnius gali prisiminti Vilną?
Eidama gatve, kuri vis dar vadinama Žydų, prisiminiau klasikinę rapsodinę odę, skirtą Vilniaus miestui. „Tu esi Lietuvon įstatytas tamsus talismanas“, – rašė Moišė Kulbakas savo poemoje „Vilna“, – „Tu esi psalmė, įrašyta molyje ir geležyje; Kiekviena siena – pergamentas, kiekvienas akmuo – šventas raštas“. Iš tiesų aš jaučiau tuos senovės sluoksnius šioje vietoje. Atrodė, lyg būčiau šventoje žemėje.
Išleidusi savo knygos lietuvišką versiją „Mes esame čia: atsiminimai apie holokaustą Lietuvoje“, turėjau galimybę pabendrauti su Vilniaus mokyklų moksleiviais, tarp jų – ir Šolomo Aleichemo gimnazijos moksleiviais.
Mane įkvėpė rimti ir nuoširdūs klausimai: „Kodėl holokaustas įvyko?“, „Kokie geriausi būdai kovoti su rasizmu?“, „Ką turėtume padaryti mes, kad ši tragiška istorija nepasikartotų?“ – klausė gimnazistai.
Antisemitizmas nėra tik istorinė Lietuvos realybė. Lietuvoje teko matyti ne vieną svastiką. Be to, dešinieji nacionalistai daro tam tikrą įtaką šalies politiniame gyvenime. Vyriausybė ne kartą buvo kritikuojama dėl to, kaip valstybėje reaguojama į antisemitizmo atvejus ar kaip šiandieninėje Lietuvoje sprendžiami klausimai, susiję su holokaustu.
Antisemitizmas nėra tik istorinė Lietuvos realybė. Lietuvoje teko matyti ne vieną svastiką.
Dėl šių tendencijų Lietuvos planai paminėti geto likvidavimo septyniasdešimtmetį yra dar svarbesni.
Vyriausybė yra paskelbusi planą pastatyti naujus, tam skirtus memorialinius akmenis ir lentas. Taip pat ruošiamasi rekonstruoti Panerių memorialą – masinių žudynių vietą, kur buvo nužudyta dešimtys tūkstančių žydų.
Ketvirtasis Pasaulio litvakų kongresas pritrauks daugybę dalyvių iš viso pasaulio. Jo metu vyks koncertai, spektakliai ir diskusijos. Vienintelėje Vilniuje išlikusioje choralinėje sinagogoje vyks pamaldos. Nauji mokymai mokytojams sustiprins ugdymo mokyklose programas. Taip pat kalbama apie planus suteikti kompensacijas už nacių ir sovietinės okupacijos metu nusavintą žydų turtą.
Be to, kaip ir anksčiau, Lietuvos piliečiai rinksis muziejuose bei bendruomenių centruose ir valandų valandas vieną po kito skaitys Holokausto aukų vardus.
Viena žinomiausių tolerancijos skleidėjų Lietuvoje, išgyvenusi holokaustą Kauno gete, pabrėžia, kad žydiško paveldo prisiminimas ir holokausto faktų pripažinimas yra gyvybiškai svarbus norint sukurti aktyvią pilietinę visuomenę. „Tol, kol slepi tiesą, tol, kol nepavyksta susitaikyti su savo praeitimi, negali niekaip statyti savo ateities“, – kažkada man pasakė Irena Veisaitė.
Prisimenant Vilniaus getą, tradiciškai dainuojamas ten 1943 m. jidiš kalba sukurtas Partizanų himnas, kurio priedainyje skamba jaudinantys žodžiai „Mir zaynen do“ – „Mes esame čia!“.
Tiek daug tų, kurie dainavo šią dainą, mirė. Tiek mažai jų išgyveno. Bet mes esame čia. Mes esame Vilniuje ir visame pasaulyje, mes galime prisiminti tuos, kurie žuvo. Mes galime branginti tą garbingą žydų paveldą, kuris kažkada žydėjo Rytų Europoje.
Ellen Cassedy, lietuvių kilmės amerikiečių rašytoja ir žurnalistė, yra knygos „Mes esame čia: atsiminimai apie holokaustą Lietuvoje“ autorė
